Laikrastis Lietuvis

Rugpjūčio 1-oji  – Lughnasadh arba Lughnasa – keltų derlingumo šventė

Dabar tos retos išeiginės dienos, kurios kartais būna Airijoje kai kurių mėnesių pirmadieniais, vadinamos „Bank Holiday“, o anksčiau tai buvo nacionalinės šventės. Dabar visi nekantriai laukiame rugpjūčio pradžios „Bank Holiday“, nors šįmet tai ir nebus per rugpjūčio 1-ąją, bet mes jums papasakosime apie keltišką šventę, kuri iš kartos į kartą buvo švenčiama pirmą pirmojo „rudens“ mėnesio dieną. 

Pasak legendos, pirmojo „rudens“ mėnesio, t. y. rugpjūčio 1-ąją, Airijoje buvo švenčiama Lughnasadh arba Lughnasa šventė. Ji siejama su derliaus nuėmimu ir švenčiama ne vien tik Airijoje, pavyzdžiui, Velse ji vadinasi Gŵyl Awst, o Anglijoje – Lammas. Tiesa, dabar šiomis dienomis paprastai vyksta festivaliai, koncertai, žodžiu, nepriklausomai nuo to, ar pirmasis derlius užderėjo, ar ne, žmonės linksminasi.

Kažkada šios šventės reikšmė Airijoje buvo ne ką mažesnė nei Beltane šventė (vasaros pradžios šventė, kuri švenčiama gegužės 1 dieną) ir net Samhain (dabar Helovinas arba Visų Šventųjų diena, arba keltų Naujieji metai, kurie buvo švenčiami iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją).

Derliaus šventė turi daug pavadinimų, tačiau labiausiai paplitęs Lughnasadh pavadinimas, kuris gali būti verčiamas kaip „pievų šventė“. Lugh yra vienas iš keltų dievų, kuris laikomas žemės ūkio ir daugelio kitų amatų globėjas. Keltai jį dar vadino „ilgarankiu“ ir „daugybės amatų“ globėju.

Išliko senovinės legenda apie šios šventės kilmę, kurioje pasakojama, kad šventės dieną nustatė dievas Lugh savo pamotės, deivės motinos Tailtine garbei, po jos mirties. Šios deivės įvaizdis siejamas su žeme, vaisingumu, nes jos vardas „Tailtin“ kilęs iš žodžio „talam“, kuris reiškia žemę.

Lughnasadh šventę Airijoje šventė ir gyvulių augintojai, ir žemdirbiai, nes ji dar reiškė ir perėjimą iš vieno metų laiko į kitą. Pasak senovės keltų šaltinių, tai – „derliaus pradžios“ šventė, švenčiama tuo metu, kai „žemė kenčia nuo užauginto derliaus svorio“.

Pagrindiniai šventės bruožai buvo: iškilminga pjūties ar kitokio derliaus nuėmimo pradžia; ritualinis pirmojo derliaus paragavimas, kuriame turėjo dalyvauti visi bendruomenės nariai; puota, surengta aukšto kalvo viršukalnėje ir auka Dievui, derliaus globėjui.

Rugpjūčio pirmąją visa šeima išeidavo į laukus vilkėdama šventiniais drabužiais, o šeimos galva, laikydamasis apeiginių tradicijų, nupjaudavo pirmąsias javų varpas. 

Rugpjūčio 1-oji taip pat buvo svarbi šventė ir gyvylių augintojams. Pavyzdžiui, Highland moterys į vasaros ganyklas paprastai atnešdavo nedidelių varkškės sūrių ir juos išdalindavo – taip jos linkėjo geros kloties visiems gyvulių augintojams. Tokie sūriai ir sviestas buvo specialiai ruošiami šiai šventei.

Rugpjūčio 1-osios išvakarėse, siekiant apsaugoti gyvulius nuo visokių negandų,  buvo atliekami magiški veiksmai. Ypatingas dėmesys būdavo skiriamas karvėms:  jų uodegos ir ausys buvo ištrinamos derva, o prie uodegų buvo rišami raudonos ir mėlynos spalvos kaspinai, tešmenis užkalbėdavo atliekant ritualines apeigas. Be to, tą dieną žmonės stengėsi išmaudyti savo gyvulius jūroje ar upėje.

Pavyzdžiui, škotai rugpjūčio 1-ąją į kalno viršūnę stengdavosi sukviesti kiek galima daugiau kaimų bendruomenių. Aukštai kalnuose buvo aukojamos aukos, o po to buvo linksminamasi, šokama, rengiamos įvairios varžybos.

Tą dieną buvo populiaru dievams aukoti vieną dešimtąją dalį pirmojo nuimto derliaus ir iš jo paruoštų vaišių – grūdai ir maistas buvo užkasami į žemę. Buvo būtina auką užkasti ne šalia lauko, kur subrendo derlius, bet aukštai kalnuose, į kurį kartais tekdavo kopti ne vieną valandą. Galbūt šis senovės keltų paprotys buvo siejamas su legenda, pasak kurios dievo Lugh pamotė Tailtine buvo palaidota kalvos viršukalnėje ir todėl Lugh jos garbei kasmet ten ruošdavo šią šventę.

Rugpjūčio pirmąją Škotijoje, kaip ir per kitas šventes, buvo labai populiaru ant kalvų degti laužus ir šokti aplink juos. 

Pats svarbiausias Lughnasadh šventės akcentas yra duona, taip pat vaisiai ir riešutai. Manoma, kad būtent tą dieną įvyksta svarbiausi pokyčiai kiekvieno žmogaus gyvenime: darbo ir gyvenamosios vietos pakeitimas, minčių ir veiksmų atsinaujinimas. Ši diena – viena iš Metų Rato posūkio taškų. Ritualų yra daug, tačiau geriausia šią dieną praleisti kur nors ramiame gamtos prieglobstyje.

Lughnasadh – tai derliaus ir duonos-Motinos šventė, bet tuo pačiu metu tai ir Duonos dievo šventė, kurio gyvenimas aukojamas nuimant derlių.

Dievo Lugh įvaizdis įvairuose mituose rodo, kad šis dievas – yra „naujokas“ tarp kitų airių garbinamų dievybių. Jis taip pat genties dievas, bet turi ne tiek jau daug archajiškų simbolių, palyginus su kitais dievais, o jo epitetas Samildánach reiškia „daugybės amatų meistras“ ir nurodo daugiau jo talentą įvairaus pobūdžio veiklai, nei žinių ir kūrybiškumo apsaugą.

Prielaida, kad Lugh garbinimo kultas atkeliavo į Airiją dar I amžiuje, kol kas tebelaukia  išsamių archeologinių tyrimų ir įrodymų.

Rugpjūčio mėnesio pradžios šventė Airijoje buvo vadinama ir kitu vardu – Bron Trograin. Šiai dievybei  taip pat buvo aukojama už gausų ir vaisingą derlių.

Pasak kai kurių seniausių Airijos šaltinių, kalendorius, pagal kurį buvo švenčiamos visos keltiškos šventės, buvo grindžiamas mėnulio stebėjimais ir skaičiavo ne dienas, o naktis. Iš to galima daryti prielaidą, kad šventės datos pasirinkimas galėjo būti  druidų privilegija, kurie ir nuspręsdavo, ar laikas tinkamas šventei, ar ne.