Laikrastis Lietuvis

Moteris, kuri puošia moteris

Šiandien visi Airijos lietuviai skubės į Jonines Dundalk ir Tullamore ir mes labai tikimės, kad ten sutiksime ir Rūtą Medelienę – moterį, kuri puošia moteris ir būtinai įsigysime kurį nors jos papuošalą, arba jums jį tikrai padovanos vyras, arba mylimas žmogus, arba tiesiog draugas. Mes nežinome, ar šįmet Rūta švęs kartu su mumis Jonines, bet paprastai vos tik apsilankome kokioje nors mugėje ar kitame renginyje, ne viena iš moterų kažkaip savaime pradeda ieškoti Rūtos Medelienės stendo ir kojos pačios ten nuneša – ši kukli, visada besišypsanti ir maloniai bendraujanti moteris prekiauja savo rankų darbo papuošalais. Nesvarbu, ar tą kartą nusprendėme įsigyti jos vieną ar kitą papuošalą, ar žinome, kad nieko nepirksime, bet į jos stendą vistiek užsukame bent jau akis paganyti. Vienos tokios mugės metu laikraštis “Lietuvis” pasiryžo Rūtą užkalbinti.

– Kada atvykote į Airiją?

– Į Airiją atvykau 2002 metų sausio mėnesį ir šalis iš karto mane nustebino – atvykusi iš šaltos Lietuvos labai nustebau, pamačiusi po žalias pievas besiganančias karves…Toks buvo mano pirmas įspūdis apie Airiją.

– Kuo užsiėmėte Lietuvoje?

– Paskutinė mano darbo vieta buvo Kauno Vytauto Kultūros ir poilsio parkas. Ten dirbau parko ir renginių dailininke-apipavidalintoja. Prasidėjus privatizacijai, parkas buvo parduotas dalimis ir dailininkui nebebuvo ką ten veikti. Žinoma, aš rankų nenuleidau, bandžiau imtis verslo, bet verslininke tapti nepavyko, gal dėl to, kad ėmiausi man nelabai gerai žinomos veiklos.

– Kodėl nusprendėte išvykti iš Lietuvos?

– Tuo metu man jau buvo 47 metai ir aš jau buvau “per sena” kur nors įsidarbinti Lietuvoje. Dailininko-apipavidalintojo specialybė, kurios mokiausi Kauno St. Žuko technikume, tapo nebereikalinga, kompiuteriai galutinai išstūme ją iš rinkos. Žinoma, galėjau persikvalifikuoti, bet  tiesiog buvo sunku apsispręsti: kur, kaip ir į ką? Taip besvarstant, pasitaikė proga legaliai išvykti ir įsidarbinti Airijoje. Iš tiesų, jau niekas manęs ir nebelaikė Lietuvoje – vaikų neturiu, mama mirė, butas prarastas todėl ir sumąsčiau: kol dar leidžia sveikata kodėl nepabandyti laimės svetur? Apsisprendžiau gana nesunkiai, tik reikėjo nuspręsti, į kurią šalį vykti, nes norėjau, kad viskas būtų legalu.

– Pas ką atvykote į Airiją ir su kuo?

– Į Airiją išvykti man padėjo ”Eirelitos” agentūra. Kreipiausi į ją, nes kito kelio nežinojau, kaip galima legaliai įsidarbinti svetur…Mane ir kitas moteris, kurios kartu atskrido į Airiją, oro uoste pasitiko atstovas ir atvežė į Monaghan, apgyvendino. Turėjau darbo leidimą ir pradėjau dirbti.

– Koks tai buvo darbas?

– Dešimt metų, kol leido sveikata, dirbau Castleblayney  “The Glencarn”  viešbutyje, o kai  pajutau, kad jau sveikata nebeleidžia įprastu tempu “vežti”, teko pasitraukti  iš distancijos. Matyt, išsisėmiau…

–  Kada pradėjote kurti šiuos nuostabius papuošalus?

– Kai netekau darbo ir fizinės sveikatos – puoliau į depresiją. Teko net pagalbos ieškoti… Kad visai “nenuprotėčiau”,  pradėjau po truputį vėl kurti. Ir anksčiau  darydavau papuošalus, bet tik sau arba kam nors padovanoti. O kada pagaminau pirmą papuošalą, net nepamenu, gal dar tuomet, kai mokykloje mokiausi? Tada nusipirkt nelabai buvo ką, o ir pinigų nelabai turejom, o norėjosi atrodyti gražiai, norėjosi išsiskirti iš minios. Tada daug kas pats sau siuvosi drabužius, mezgė, darė papuošlus – tai greičiau buvo būtinybė, o man tai sutapo dar ir su pomėgiu. Ardžiau senus savo papuošalus, iš jų dariau kažką naujesnio, o paskui pati nepajutau, kaip “užsikabinau”.

–  Iš kur gaunate medžiagos savo grožybėms?

– Kai pasibaigė mano visi papuošalai, kažkaip netyčia užklydau į “eBbay” internetinį puslapį ir pamačiau, kad ten galima įsigyti visokių detalių, natūralių mineralų ir pradejau užsakinėti iš Kinijos. Tačiau kiniečių kokybė pasirodė ne pati geriausia. Tada ėmiau ieškoti kelių, kur galima nusipirkti kokybiškų medžiagų. Ir radau! Pradėjau parsisiųsdinti man reikalingas medžiagas iš Šri Lankos, Indijos, Malaizijos, Čekijos, Lietuvos ir net Amerikos,  nes Airijoje pasirinkimo nėra. Dabar naudoju tik kokybiškas medžiagas: japonišką biserį, Swarovsky kristalus, natūralius mineralus, gėlavandenius perlus.

– Kaip gimsta idėja sukurti vieną ar kitą puošmeną?

– Oi, kad būtų laiko visoms idėjoms igyvendinti! Idėjos ateina pačios – bedarant vieną papuošalą, galvoje jau knibžda nauja idėja…  Pagaliau ir mada diktuoja  savo sąlygas bei verčia žengti kartu su laikmečiu.

– Jūsų papuošalų spalvos nuostabiai suderintos – kaip pasirenkate spalvas ir kaip jas derinate?

– Spalvos geriausiai yra suderintos gamtoje. Manau, visi tai žino. Jeigu nežinote kaip derinti spalvas  – tiesiog pavartykite spalvotas gamtovaizdžių nuotraukas ir tikrai neprašausite.

– Kiek užima laiko sukurti vieną ar kitą papuošalą?

– Įvairiai – žiūrint, kokį papuošalą darau. Yra papuošalų, kuriam ir pusdienio užtenka, o yra ir tokių, kur vien tik “juodo darbo “ trijų savaičių per mažai. Turiu idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų daug laiko, be to, žinau, kad tokių papuošalų neparduosiu ir tai kol kas mane stabdo. Tačiau eskizai kantriai albume tebelaukia savo valandos, gal kada nors ir jie virs papuošalais.

–  Ar kuriate pagal užsakymus?

– Taip, darau ir pagal užsakymus. Dažnai užsako airės. Kai dirbu pagal užsakymą, būtinai aptariam drabužius, prie kurių moteris derins papuošalą, domiuosi, kokios mėgstamos spalvos, atkreipiu dėmesį ir į moters figūrą – juk tas pats papuošalas gali tikti vienai moteriai ir visiškai netikti kitai.

– Kokios moterys renkasi jūsų papuošalus?

– Mano pagamintus papuošalus renkasi moterys, kurios nori būti  išskirtinės, kurios myli save ir vertina individualumą. Aš negaminu dviejų vienodų papuošalų, netgi tada, kai, sakykim, vieną papuošalą pardaviau labai greitai ir, atrodo, galėčiau antrą ir trečią tokį padaryti, bet aš taip nedarau. Todėl moteris, kuri įsigijo mano gamintą papuošalą, gali būti tikra, jog antro tokio niekas neturės. Ir tikrai žinau, kad mano papuošalų nepirks moteris, kuri apsiperka “Penneys” parduotuvėse.

– Tad kas yra pagrindinės jūsų pirkėjos?

– Visgi tai yra lietuvaitės. Nors airės moterys ir “apmėto” mane komplimentais,  bet jų mentelitetas  yra toks, kad jos geriau perka pigius blizgučius, todėl kai važiuoju į muges, kartais joms pagaminu ir tokių papuošalų.

– Žinome, kad jūsų papuošalų galima nusipirkti mugėse – ne kartą jus ten sutikome, bet gal yra ir kitų būdų?

 – Taip, mano gaminius iš tiesų galima nusipirkti mugėse, taip pat juos galima rasti Facebook puslapyje  “Jewellery according to your mood ” – ten galima išsirinkti ir nusipirkti, o apmokėti galima pasinaudojus “PayPal”.

–  Turbūt nereikia būti didele papuošalų mėgėja ar eksperte, kad, vos į juos užmetus akį suprastum – jie brangūs. Bet visgi, kokia vidutinė kaina? 

– Sudėtingas klausimas. Kaina pirmiausiai priklauso nuo akmens, kurį naudojau papuošalui gaminti, nuo karoliukų kokybės. Kartais naudoju paauksuotą biserį, kuris yra be galo brangus, kaina taip pat priklauso ir nuo papuošalo technologijos sudėtingumo. Apskritai, kainą lemia daug veiksnių, visų neišvardinsi, tačiau stengiuosi daugiau gaminti papuošalų, kurių kaina būtų apie 40-80 eurų. O jeigu gaminu pagal individualų užsakymą, dėl kainos tariamės.

– Be papuošalų gamybos, kuo dar užsiimate?

– Šiuo metu tik tuo ir teužsiimu.   Labai norečiau surengti savo darbų parodą, bet niekaip negaliu surinkti parodinių papuošalų kiekio – jau atidedu, sakau: “šitas bus tik parodai”, tačiau, žiūrėk, būtent jį ir nuperka.

Baigdami mūsų pokalbį linkime jums naujų idėjų, puošiant mus, moteris, o mes savo ruožtu galime pažadėti – jeigu sugalvosite rengti parodą, mes jums “išnuomosime” parodos laikui jūsų pagamintus ir mums parduotus papuošalus, kad jais galėtų pasigrožėti, o kitą kartą ir įsigyti, visos moterys.

                                                  Nuotraukos iš Rūtos Medelienės albumo