Galway – bohemos megapolis
Blake klanas ir Apskritojo stalo riteriai
Žymios šeimos, valdančios dideles teritorijas, statė pilis
ir tvirtoves, siekdamos visais būdais sutvirtinti savo valdas. Jos kruopščiai
dėjo valstybės pamatus, o su kardu rankoje bandė įtvirtinti savo viešpatavimą.
Tačiau šių šeimų atstovams, kaip ir daugeliui mirtingųjų, nepavyko išvengti
likimo smūgių – kažkada buvusių garsių klanų didybę ir šlovę šiandien primena
tik pilių ir tvirtovių griuvėsiai – atpildas už kruviną siekį būti aukščiau
kitų salos gyventojų.
Vienas iš žymiausių Galway kovotojų šeimų atstovų – seras
Richard Caddell, pramintas „Juoduoju“ („Black“) dėl tamsios odos spalvos, buvo
karaliaus Arthur Apskritojo stalo riteris. Kaip nugalėtojas jis įžengė į
„laukinių keltų“ žemę per pirmąją anglų-normanų migraciją 1169 metais ir
tvirtai paėmė valdžią į savo stiprias rankas. Labai greitai jis apdairiai vedė
jau mums gerai žinomo Richard de Bourg dukterį Mirabel, įtvirtindanmas savo,
kaip Connacht šerifo, pozicijas. Ir tada, ir vėliau šios šeimos palikuonims
visada pavykdavo užimti aukštus postus šalies valdymo institucijose, o
pagrindine Blake dinastijos būstine tapo Menlo pilis, pastatyta ant Corrib upės
netoli Galway.
Dinastijos trečios kartos katalikybės pasekėjai didvyriškai
gynėsi nuo Cromwell kariuomenės išpuolių, ir už tai seras Valentine Blake buvo
suimtas, o jo nuosavybė buvo atimta. Jis mirė kalėjime, tačiau tvirtai laikėsi
savo religinių įstikinimų ir tuo pelnė paprastų Airijos žmonių pripažinimą,
pagarbą ir paramą. Vėliau giminės dvarą Melno apskrityje nusipirko jo brolis
Walter Blake, gerai žinomas to meto komersantas.
Klano miesto rezidencija tapo didelė pilis Galway centre
(Blake's Castle, Quay Street, Galway), pastatyta XV amžiuje, o vėliau, iki pat
XIX amžiaus, pilyje buvo įsikūręs kalėjimas. 1990 metais pilis buvo
rekonstruota ir pritaikyta restorano reikmėms. Beje, Galway ir šiandien,
Bohermore rajone, yra Blake's Lane.
Artėjant 1545 metams ir Galway vadovaujant merui Thomui
Blake, miestas, kurį visados valdė keturiolika garsių dinastijų, pamažu įgijo
savo architektūrinį veidą – mieste buvo keturiolika pylimų, keturiolika vartų
ir gatvių – valdančiųjų dinastijų simbolių.
Galway, valdomas 14 pagrindinių „genčių“, tapo turtingu ir
klestinčiu miestu, intensyviai prekiaujantis su žemynu, ypač su Ispanija ir
Prancūzija, eksportuojantis žuvį, kailius, odos dirbinius, o importuojantis
vaisius, naftą ir vyną.
Garbingi Galway dinastijų atstovai nevengė ir artimų
giminiškų santykių. Vedybos Blake šeimai padėjo susigiminiuoti su French,
Lynch, Brown klanais. Thomas Blake, vyriausiasis Walter sūnus, buvo vedęs
Julian Brown. Kiti trys jo sūnus – Valentine, Jakob ir Robert – daugiau domėjosi
Galway miesto valdymu ir buvo išrinkti netgi į Parlamentą. Tiesa, šiek tiek
kitokio požiūrio laikėsi James Blake – būdamas žvalgybos agentu, jis buvo
įtrauktas į tarptautines intrigas dar prieš prasidedant Devynerių metų karui
(1594-1563).
Pats seras Blake buvo unikalių sugebėjimų žmogus, vienu metu
galėjęs dirbti Airijos, Anglijos, Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybėms ir tuo
pačiu metu išlaikyti konfidencialumą. Seras Valentin Blake, keturioliktasis
dinastijos baronas, sukūrė didelę šeimą. Jo vyriausias sūnus Thomas paveldėjo
šeimyninę pilį ir tapo žinomas kaip Menlo šeimininkas („Master of Menlo“).
Tačiau jam buvo priskiriami ir Mėlynbarzdžio bruožai – jo pirmoji žmona Maria
Martinez, dėl neaiškių priežasčių, mirė labai greit po vedybų.Antroji jo žmona
– Eleanor Lynch – taip pat neilgai užsibuvo paslaptingoje Menlo pilyje. Jos
mirtis taip pat buvo staigi ir netikėta. Apskritai, moterys vengė šio
lemtingojo vyro ir tik po septynerių metų jam pavyko vesti Mary French ir
atsivesti ją į pilį.
Menlo pilis šimtmečius buvo nebyli Blake giminės gyvenimo ir
klestėjimo liudininkė, patikimai saugojusi šios šeimos paslaptis, kol 1910 metų
liepą jos nesunaikino gaisras. Jis nusinešė Helen Blake – vyriausios Valentine Blake dukters – gyvybę. Prieš tai jis jau buvo praradęs du suaugusius sūnus ir
dažnai savo pyktį ar sielvartą išliedavo ant dukters. Ji kentėjo nuo psichikos
ir fizinių negalių, vengė bet kokio ryšio su išoriniu pasauliu, retai kada
išeidavo iš savo miegamojo, kuriame, beje, ir prasidėjo gaisras. Visa apimanti
liepsna pasiglemžė šeimos relikvijas, turtus, vertingą paveikslų galeriją,
belgiškus gobelenus, antikvarinius baldus ir indus. Tačiau Helen Blake kūnas
taip ir nebuvo rastas.
Seras Valentine Blake labai sunkiai išgyveno šias netektis,
jo gyvybė pamažu seko.
Gulėdamas mirties patale jis labai gerai prisiminė
trisdešimties metų senumo įvykius: savo tėvo laidotuves, kuris dar jaunystėje
pripažino katalikybę ir reguliariai dalyvaudavo Galway šv. Nicholas bažnyčios
mišiose. Neįvykdęs savo tėvo valios, seras Valentine palaidojo jį pagal
protestantų tradicijas, motyvuodamas tuo, kad jo tėvas kentėjo nuo
silpnaprotystės ir negalėjo blaiviai mąstyti. Tačiau Menlo gyventojus papiktino
tokie įpėdinio samprotavimai ir protestuodami jie paliko laidotuvių ceremoniją.
Situacija buvo įtempta, galbūt todėl paminklinis akmuo buvo pastatytas ne
veliono galvūgalyje, bet kojūgalyje.
Tačiau paties Valentine Blake laidotuvės labai skyrėsi nuo jo
tėvo laidotuvių – jos buvo labai gerai organizuotos, o siekiant išvengti bet
kokių netikėtumų, procesiją lydėjo policininkai. Tačiau nežiūrint to, vėliau
buvo pastebėta, kad paminklinis akmuo ant jo kapo buvo pastatytas taip pat,
kaip ir ant jo tėvo kapo – ne prie velionio galvos, bet prie jo kojų.
Sabina Salim
Tęsinys kitame laikraščio „Lietuvis“ numeryje)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą