2017 m. sausio 9 d., pirmadienis

Galway – bohemos megapolis

Blake klanas ir Apskritojo stalo riteriai



Žymios šeimos, valdančios dideles teritorijas, statė pilis ir tvirtoves, siekdamos visais būdais sutvirtinti savo valdas. Jos kruopščiai dėjo valstybės pamatus, o su kardu rankoje bandė įtvirtinti savo viešpatavimą. Tačiau šių šeimų atstovams, kaip ir daugeliui mirtingųjų, nepavyko išvengti likimo smūgių – kažkada buvusių garsių klanų didybę ir šlovę šiandien primena tik pilių ir tvirtovių griuvėsiai – atpildas už kruviną siekį būti aukščiau kitų salos gyventojų. 

Vienas iš žymiausių Galway kovotojų šeimų atstovų – seras Richard Caddell, pramintas „Juoduoju“ („Black“) dėl tamsios odos spalvos, buvo karaliaus Arthur Apskritojo stalo riteris. Kaip nugalėtojas jis įžengė į „laukinių keltų“ žemę per pirmąją anglų-normanų migraciją 1169 metais ir tvirtai paėmė valdžią į savo stiprias rankas. Labai greitai jis apdairiai vedė jau mums gerai žinomo Richard de Bourg dukterį Mirabel, įtvirtindanmas savo, kaip Connacht šerifo, pozicijas. Ir tada, ir vėliau šios šeimos palikuonims visada pavykdavo užimti aukštus postus šalies valdymo institucijose, o pagrindine Blake dinastijos būstine tapo Menlo pilis, pastatyta ant Corrib upės netoli Galway.


Dinastijos trečios kartos katalikybės pasekėjai didvyriškai gynėsi nuo Cromwell kariuomenės išpuolių, ir už tai seras Valentine Blake buvo suimtas, o jo nuosavybė buvo atimta. Jis mirė kalėjime, tačiau tvirtai laikėsi savo religinių įstikinimų ir tuo pelnė paprastų Airijos žmonių pripažinimą, pagarbą ir paramą. Vėliau giminės dvarą Melno apskrityje nusipirko jo brolis Walter Blake, gerai žinomas to meto komersantas.

Klano miesto rezidencija tapo didelė pilis Galway centre (Blake's Castle, Quay Street, Galway), pastatyta XV amžiuje, o vėliau, iki pat XIX amžiaus, pilyje buvo įsikūręs kalėjimas. 1990 metais pilis buvo rekonstruota ir pritaikyta restorano reikmėms. Beje, Galway ir šiandien, Bohermore rajone, yra Blake's Lane.


Artėjant 1545 metams ir Galway vadovaujant merui Thomui Blake, miestas, kurį visados valdė keturiolika garsių dinastijų, pamažu įgijo savo architektūrinį veidą – mieste buvo keturiolika pylimų, keturiolika vartų ir gatvių – valdančiųjų dinastijų simbolių.

Galway, valdomas 14 pagrindinių „genčių“, tapo turtingu ir klestinčiu miestu, intensyviai prekiaujantis su žemynu, ypač su Ispanija ir Prancūzija, eksportuojantis žuvį, kailius, odos dirbinius, o importuojantis vaisius, naftą ir vyną.

Garbingi Galway dinastijų atstovai nevengė ir artimų giminiškų santykių. Vedybos Blake šeimai padėjo susigiminiuoti su French, Lynch, Brown klanais. Thomas Blake, vyriausiasis Walter sūnus, buvo vedęs Julian Brown. Kiti trys jo sūnus – Valentine, Jakob ir Robert – daugiau domėjosi Galway miesto valdymu ir buvo išrinkti netgi į Parlamentą. Tiesa, šiek tiek kitokio požiūrio laikėsi James Blake – būdamas žvalgybos agentu, jis buvo įtrauktas į tarptautines intrigas dar prieš prasidedant Devynerių metų karui (1594-1563).


Pats seras Blake buvo unikalių sugebėjimų žmogus, vienu metu galėjęs dirbti Airijos, Anglijos, Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybėms ir tuo pačiu metu išlaikyti konfidencialumą. Seras Valentin Blake, keturioliktasis dinastijos baronas, sukūrė didelę šeimą. Jo vyriausias sūnus Thomas paveldėjo šeimyninę pilį ir tapo žinomas kaip Menlo šeimininkas („Master of Menlo“). Tačiau jam buvo priskiriami ir Mėlynbarzdžio bruožai – jo pirmoji žmona Maria Martinez, dėl neaiškių priežasčių, mirė labai greit po vedybų.Antroji jo žmona – Eleanor Lynch – taip pat neilgai užsibuvo paslaptingoje Menlo pilyje. Jos mirtis taip pat buvo staigi ir netikėta. Apskritai, moterys vengė šio lemtingojo vyro ir tik po septynerių metų jam pavyko vesti Mary French ir atsivesti ją į pilį.


Menlo pilis šimtmečius buvo nebyli Blake giminės gyvenimo ir klestėjimo liudininkė, patikimai saugojusi šios šeimos paslaptis, kol 1910 metų liepą jos nesunaikino gaisras. Jis nusinešė Helen Blake – vyriausios Valentine Blake dukters – gyvybę. Prieš tai jis jau buvo praradęs du suaugusius sūnus ir dažnai savo pyktį ar sielvartą išliedavo ant dukters. Ji kentėjo nuo psichikos ir fizinių negalių, vengė bet kokio ryšio su išoriniu pasauliu, retai kada išeidavo iš savo miegamojo, kuriame, beje, ir prasidėjo gaisras. Visa apimanti liepsna pasiglemžė šeimos relikvijas, turtus, vertingą paveikslų galeriją, belgiškus gobelenus, antikvarinius baldus ir indus. Tačiau Helen Blake kūnas taip ir nebuvo rastas.

Seras Valentine Blake labai sunkiai išgyveno šias netektis, jo gyvybė pamažu seko. 


Gulėdamas mirties patale jis labai gerai prisiminė trisdešimties metų senumo įvykius: savo tėvo laidotuves, kuris dar jaunystėje pripažino katalikybę ir reguliariai dalyvaudavo Galway šv. Nicholas bažnyčios mišiose. Neįvykdęs savo tėvo valios, seras Valentine palaidojo jį pagal protestantų tradicijas, motyvuodamas tuo, kad jo tėvas kentėjo nuo silpnaprotystės ir negalėjo blaiviai mąstyti. Tačiau Menlo gyventojus papiktino tokie įpėdinio samprotavimai ir protestuodami jie paliko laidotuvių ceremoniją. Situacija buvo įtempta, galbūt todėl paminklinis akmuo buvo pastatytas ne veliono galvūgalyje, bet kojūgalyje.

Tačiau paties Valentine Blake laidotuvės labai skyrėsi nuo jo tėvo laidotuvių – jos buvo labai gerai organizuotos, o siekiant išvengti bet kokių netikėtumų, procesiją lydėjo policininkai. Tačiau nežiūrint to, vėliau buvo pastebėta, kad paminklinis akmuo ant jo kapo buvo pastatytas taip pat, kaip ir ant jo tėvo kapo – ne prie velionio galvos, bet prie jo kojų.

                                      Sabina Salim

                                      Tęsinys kitame laikraščio „Lietuvis“ numeryje) 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą