“Velykų” sukilimo lyderiai ir airiškasis “Leninas” – James Connolly
1916 metų „Velykų” revoliucija Airijoje buvo
organizuota „Airijos savanorių“ grupės (Oglaigh na hÉireann), kuri buvo įkurta 1913
metų lapkričio 25 dieną.
Artėjant 1914 metų rugpjūčiui, jos gretose buvo
apie 180 tūkstančių kovotojų. Švietimo, kūno
kultūros, karinių reikalų sistemų gerinimas, lydimas varginančių treniruočių ir pratybų, chaotišką grupuotę
pavertė gerai organizuota kovotojų organizacija, kurios pagrindinis įkvėpėjas ir
rėmėjas buvo Patrick Pearse.
Organizatorius, oratorius ir poetas, jis tikėjo
būsima savo šalies nepriklausomybe ir kartu su kitais karštais patriotais – William
Butler Yeats, Thomas MacDonagh, Joseph Plunkett – žavėjosi visomis, šalyje vykstančiomis,
permainomis.
Aktyvus Airijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo
lyderis, poetas ir žurnalistas, dramaturgas, kuris dar vadovavo ir airių nacionaliniam
teatrui, Joseph Plunkett buvo garsus politikas, puikus karo strategas, kuris aprūpindavo
kovotojus ginklais, kuriuos jam dažnai tekdavo įsigyti ir pargabenti ekstremaliomis
sąlygomis.
Jo troškimas matyti Airiją nepriklausomą buvo
toks stiprus, kad, prasidėjus “Velykų” sukilimui, jis iškart po tonzilių operacijos
pabėgo iš ligoninės. Apvyniotu kaklu, negalėdamas kalbėti, gestikuliuodamas rankomis,
jis drąsiai ragino sukilėlius pulti, nebijoti ir ryžtingai vedė juos į mūšį. Nepakartojamą
revoliucionierių palaikė jo padėjėjas – tuomet dar visai jaunutis Michael Collins,
bet jau dalvavęs keliuose žmonių pasipriešinimo judėjimuose.
1916 metų gegužės 4 dieną Joseph Plunkett buvo
suimtas ir nuteistas mirties bausme. Likus 8 valandoms iki jo mirties, jis vedė
savo mylimąją – Grace Gifford ir tiesiai iš kalėjimo bažnyčios nuėjo ant
ešefoto. Jam buvo 28 metai. Grace Gifford liko ištikima jam iki gyvenimo
pabaigos – ji daugiau neištekėjo.
Tačiau
aktyviai tęsė vyro pradėtą revoliucinę veiklą ir tuo pačiu metu rūpinosi sesers
našlaičiais vaikais – Jospeh Plunkett artimiausio draugo Thomas McDonagh žmona.
Poetas, dramaturgas, pedagogas ir
revoliucinierius Thomas McDonagh dirbo šv. Enda mokykloje, kuriai vadovavo Patrick
Pearse, be to, jis skaitė studentams paskaitas Dublino universitete. Būdamas
aktyviu „Airijos savanorių“ grupuotės nariu, Thomas McDonagh kruopščiai rengė naujokus
karinei tarnybai ir greitai buvo paskirtas 2-ojo bataliono vadu.
Thomas McDonagh buvo septintas ir
paskutinis Ypatingos Karo Tarybos narys. Taryba tuo metu aktyviai rengėsi “Velykų”
sukilimui. Jis, kaip ir kiti sukilėliai, buvo nuteistas mirties bausme, tačiau
jis tvirtai laikėsi savo politinių pažiūrų ir iki pat mirties liko ištikimas
savo šaliai.
Sušaudymo prie Kilmainham Gaol kalėjimo
sienų laukė ir sužeistas, kraujuojantis James Conolly. Jis buvo nuteistas
mirties bausme už revoliucinę veiklą, kurios tikslas buvo suvienyti darbo žmones
ir sutelkti demokratines jėgas kovai prieš britų imperializmą ir agresyvią
politiką. Profesionalus revoliucionierius, pažinęs vergovę, nuo jaunystės
aktyviai dalyvavo proletariniuose judėjimuose. Jis buvo vienas iš žymiausių
darbininkų judėjimo organizatorių, įkūręs “Pasaulio pramonės darbuotojų”
organizaciją.
Būdamas Dublino socialistinio klubo
sekretoriumi, James Conolly 1896 metais pavertė
ją Airijos socialistų-respublikonų partija, kuri tapo pirmąja šalies
marksistinė organizacija.
Amžių sandūroje James Conolly tapo
pagrindiniu Airijos opozicionieriumi. Žymaus marksizmo teoretiko ir Airijos
pilietinės armijos vado bei socialistų profesinių sąjungų atstovo asmenybė
dažnai lyginama su Rusijos revoliucijos vado, Vladimiro Iljičiaus Lenino,
asmenybe.
Nors Trockis pesimistiškai atsiliepė apie Airijos
revoliucionierius, vadindamas juos “svajotojais-nacionalistais”, o Lenkijos
revoliucionierius Karl Radek Airijos revoliucionierių judėjimą vadino “chaotišku
puču”, Leninas į tokias pastabas reagavo kritiškai, vadindamas jas “siaubingai
pedantiškomis”. Leninas labai vertino Airijos nacionalinio judėjimo lyderius,
teisindamas jų pralaimėjimą priešlaikiniais veiksmais, nes “Europa dar
nesubrendo proletarinei revoliucijai”.
Tautos kova už savo šalies nepriklausomybę
ir laivę yra pagrindinis nacionalinio pasipriešinimo judėjimo motyvas. Socialiniai
sukrėtimai tarp valdančiosios klasės ir prispaustųjų masės gali būti įvardijami
pasaulio istorijos varomąja jėga.
Spartako sukilimas, valstiečių karai vadovaujant
Stepanui Razinui ir Jemeljanui Pugačiovui, kinų riaušės ir mūšiai, kurie beveik
niekada nesiliaudavo, žmonių maištai Indijoje, Lotynų Amerikoje – nėra nei
vienos šalies, kuriai pavyktų išvengti socialinių grupių susidūrimų.
Didelių pasaulinių konfliktų fone Airijos
revoliucija gali atrodyti ne tokia jau reikšminga, tačiau tai nesumenkina jos
istorinės vertės. Okupuota kaimyninės
imperijos, ši maža šalis niekada nepaliovė kovoti už savo laisvę ir nepriklausomybę
ir būtent čia slypi Airijos kovotojų, visada mylėjusių ir kovojusių už savo
žemę, fenomenas.
Kiekvienas liaudies judėjimas pagimdė išskirtinius
vadus ir ištikimus kovotojus, kurių vardai amžiams įrašyti į pasaulio istorijos
puslapius. 1916 metų Airijos “Velykų”
revoliucija įamžino septynių drąsių revoliucionierių vardus. Septynios išskirtinės asmenybės paaukojo save dėl
savo tautos laisvės, nugalėję troškimą gyventi vardan šviesesnės savo šalies
ateities.
Sabina Salim
(Tęsinys kitame numeryje)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą