Laikrastis Lietuvis

REVOLIUCIJA AIRIJOJE

Revoliucija – socialinio vystymosi arba visuomenės pykčio išraiškos būdas.

Egzistuoja daug būdų pasipriešinti blogiui ir smurtui, siekiant pakeisti socialinius ir politinius santykius. Istorija turi daug tokių pilietinių neramumų, riaušių ir sukilimų pavyzdžių.

Ir visgi, kuomet žeminamų ir užguitų žmonių kantrybė baigiasi, situacija išslysta iš valdančiųjų kontrolės gniaužtų ir būna nukreipta prieš juos pačius, virsdama didelio masto judėjimais, kuriuos neretai lydi organizuotas karinis pasipriešinimas. Jeigu visa tai būna gerai organizuota, ši konfrontacija tarp valdančiųjų ir valdomųjų tampa galinga jėga. 

Tokie masiniai žmonių judėjimai būna organizuojami progresyvių visuomenės lyderių, o kiekviena revoliucija turi savo priešistoriją, kuri ir padėjo pagrindus susikurti tokiai situacijai.

Įsigilinus į revoliucinių veiksmų galimybes, pasirinktus kovos metodus ir priemones, įprastą stebėtoją gali sukrėsti tokios kovos tikslai ir praleistos galimybės.

Įsivaizduokime, kokiu keliu galėjo nueiti, pavyzdžiui, Rusija, jeigu ji būtų palaikiusi Socialdemokratų partijos menševikų atšaką, o ne radikaliai nusiteikusių bolševikų, kitaip tariant, ekstremistų sparną?

Juk pačioje perversmo pradžioje Leninas ir jo bendražygiai propagavo teroristinius kovos būdus, nukreiptus prieš autokratiją – policininkų, žandarų, kareivių ir kazokų nužudymus, valstybinių įstaigų ir reikšmingų objektų užėmimus bei sprogdinimus.

Apie kokį nors pasigailėjimą ar gailestingumą net neverta kalbėti – pakanka prisiminti, kaip buvo pasielgta su religiniais lyderiais. Menševikai, priešingai, daugiau buvo linkę į teisėtus metodus ir veiksmus, kuriuos siūlė aptarti įvairiuose susitikimuose arba surengti referendumus.

Beje, ginkluoto pasipriešinimo organizavimas ir negailestingas naikinimas visų respublikos priešų taip pat buvo pagrindinė Airijos revoliucinieriaus Tom Clarke programos dalis.

Kai jam buvo 16 metų, Tom Clarke organizavo Airijos nacionalistų rėmėjų klubą ir pats nušovė kelis policininkus.

XIX amžiaus pabaigoje jis prisijungė prie taip vadinamosios slaptos “Dinamito kampanijos” (Dynamite campaign), kurios pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į viešųjų pastatų, karinių ir policijos objektų sprogdinimus Anglijoje, siekiant priversti britų Vyriausybę suteikti Airijai autonomiją arba net nepriklausomybę.

Būdamas aktyviu teroristinės grupuotės nariu, Tom Clarke inkognito atvyko iš Amerikos į Londoną, pasivadinęs Henry Wilson slapyvardžiu, turėdamas aiškų tikslą – sunaikinti gerai žinomą Londono tiltą. Tačiau 1883 metų gegužės 28 dieną jis, kartu su dar trimis sprogdintojais, buvo suimtas ir įkalintas iki gyvos galvos.

Penkiolika metų Tom Clarke praleido britų kalėjimuose. Laisvę mylintys gyventojai ne kartą organizavo protesto mitingus, siekdamai palaikyti nusivylusius revoliucionierius. Vienas iš kalėjimo lankytojų – John Redmond, žymus Airijos parlamentinės partijos narys, rašė: “Clarke nusipelno mūsų susižavėjimo – kalėjimuose praleisti metai sustiprino jo dvasią, bet susilpnino kūną.“

1898 metais, visuomenei reikalaujant, buvo sudaryta speciali tyrimo komisija, kuri patvirtino nežmoniškas įkalinimo sąlygas ir reikalavo jį paleisti. Bet tai buvo tik sąmoningos revoliucinės veiklos pradžia.

Garsiam airių poetui, rašytojui, pedagogui, teisininkui ir politikui Patrick Henry Pearse likimas lėmė žengti revoliucijos keliu nuo pat jo karjeros pradžios. 

Būdamas karštas patriotas, Patrick Henry Pearse buvo “Keltų Atgimimo” idėjos įkvėpėjas, savo eiles jis rašė airių kalba, puikiai suprasdamas, kad kalba yra neatsiejama tautos nacionalinio identiteto dalis.

Jis taip pat dalyvavo reformuojant airių švietimo sistemą, nes, jo nuomone, senoji mokykla auklėjo “garbingus britus ir įstatymui paklusnius airius”. Savo jėgomis jis organizavo dvikalbę St. Enda mokyklą Dublino Renal priemiestyje, o vėliau tarpininkavo siekiant įkurti panašią mokyklą mergaitėms Leinster apskrityje.

1913 metais jis aktyviai dalyvauja “Airijos savanoriai” organizacijos įkūrimo veikloje, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti visų airių teises ir privilegijas. 1915 metais jis pradeda savo keliones po šalį, siekdamas savo ugningomis kalbomis uždegti tautiečius ir paraginti juos kovoti už laisvę.

“Aš sakau jums – saugokitės!

Neišvengsite Dievo ir žmonių bausmės!

Saugokitės – atpildas artėja!

Neatimsit to, kas jums nepriklauso

Troškimas laisvės nugalės.

Nejaugi tikite – įstatymas aukščiau

Gyvenimo ir laisvės?

Priešai – tironai, veidmainiai, melagiai

Aš metu jums iššūkį!” – rašė jis savo poemoje „Sukilėliai“ (The Rebel).

Patrick Henry Pearse buvo airių revoliucijos dainius ir įkvėpėjas, jis buvo atsakingas ne tik už naujų narių įsitraukimą į “Airijos savanorių” organizacijos veiklą, bet ir už karines operacijas, savanorių mokymą ir jų kovinį parengimą. Jo veikla buvo labai plati, darbai konkretūs, kalbos ugningos, nes jis vadovavosi šūkiu “nebus ramybės, kol nebus laisvės.”

                                                             Sabina Salim

                                                            (Tęsinys kitame numeryje)