Helovinas: kaip išvengti problemų ir sutikti meilę
Tradicinė airių šventė Helovinas egzistuoja jau
apie 2000 metų.
Keltai iš pradžių šią šventę vadino Samhain (išvertus
iš keltų kalbos tai reiškia lapkritį – autorės past.). Samhain šventė buvo švenčiama kaip Naujieji
Metai, nes ji reiškė žemės ūkio darbų pabaigą ir žiemos pradžią, arba “tamsų
metų laiką”. Keltai šventai tikėjo, kad tą dieną mirusiųjų sielos aplanko žemę
ir susitinka su gyvaisiais.
Praėjus daugeliui metų, Airija priėmė
krikščionybę ir šventė buvo pavadinta Helovinu (Halloween – Visų šventųjų vakaras).
Kalbama, kad tą dieną susirinko visi krikščionys ir paprašė Dievo palaiminimo
ir apsaugos nuo piktų jėgų ir dvasių. Žmonės pagerbė mirusiųjų atminimą
maldomis ir aukomis. Vėliau spalio 31-oji tapo populiaria Helovino švente, apie
kurią dabar žino visas pasaulis ir kurią švenčia dauguma šalių.
Šiandienos tipiški Helovino kostiumai kilo iš
tradicinės kovos tarp gėrio ir blogio sampratos, todėl per Heloviną priimta
vaidinti “geras” ir “blogas” dvasias. Tikima, kad per Heloviną dvasios įgyja
ypatingą jėgą. Nenuostabu, kad dėl šio įsitikinimo atsirado daugybė prietarų ir
ženklų, kuriais dauguma airių tiki lig šiol.
Štai keletas tokių pavyzdžių:
Juodas varnas – Šėtono pasiuntinys,
pranašaujantis nelaimę;
Jeigu naktį į dubenį su vandeniu įdėsite
gebenės lapą, o rytmetį nerasite ant jo tamsių dėmių, tai reiškia, kad asmuo,
kuris atliko šį ritualą, visus metus turės puikią sveikatą;
Po rugsėjo 30 dienos jokiu būdu negalima valgyti
gervuogių, nes į jas galėjo spjauti pats
Velnias.
Pasak kitų šaltinių, gervuogių negalima
valgyti todėl, nes jos pritraukia blogą būtybę, vardu Puka, kuri gali
pasirodyti įvairiais pavidalais ir užtraukti dideles nelaimes. Manoma, kad
vėlyvą rudenį Puka padengia gervuoges savo gleivėmis ir tas, kuris jas suvalgo,
rimtai suserga.
Per Heloviną nevalia atsigręžti, jeigu girdite
už savęs žingsnius – ten gali būti vaiduoklis, kurio žvilgsnis jus pražudys.
Jeigu per Heloviną atsistosite ant sankryžos
ir atidžiai klausysitės vėjo ūžimo, jis jums pašnabždės apie visus svarbiausius
ateinančių metų įvykius;
Norėdami apsaugoti savo namus nuo piktųjų
dvasių, turite atbulomis ir prieš laikrodžio rodyklę apeiti namus tris kartus.
Pagal senus keltų papročius, yra įprasta
deginti Helovino laužus. Keletą šeimų susirinkdavo draugėn, užkurdavo didžiulį
laužą, o kai jis baigdavo degti, paimdavo iš jo po saują pelenų ir padarydavo
apskritimą. Kiekvienas, dalyvavęs apeigose, surasdavo po akmenėlį ir įdėdavo jį
į tą apskritimą. Jeigu iš ryto akmenėlis gulėdavo toje pačioje vietoje, tai
reikšdavo gerą ženklą.
Kaip ir krikščioniški kalėdiniai burtai, keltų burtai per Heloviną buvo skirti tam pačiam tikslui – merginos
stengėsi išsiaiškinti, kada sutiks savo mylimąjį. Tam buvo naudojamos mums
visiems gerai žinomos priemonės: veidrodžiai ir žvakės. Tačiau ne visoms keltų
merginoms to pakako – kai kurios su degančiom žvakėm keliaudavo prie upės,
šaltinio ar kitokio vandens telkinio, atidžiai į jį žiūrėdavo, bandydamos
įžvelgti būsiančio mylimojo bruožus. Dieną jos į stiklinę įmušdavo kiaušinį ir,
įpylusios į ten vandens iš to telkinio, kur buvo naktį, tikėjosi pamatyti ateities
sutuoktinio ar net būsimų vaikų veidus.
Tačiau patikimiausia sužinoti savo likimą
galėjo padėti kanapių sėklos.
Jas reikėdavo barstyti lauke, kalbant tokius
žodius: “Kanape, aš tave pasėjau, kad tu sugrįžtum pas mane ir parodytumei
man…” Atlikus tokį ritualą, buvo būtina staigiai atsigręžti atgal, kad suspėtum
pamatyti savo būsimąjį vyrą. Kad rezultatas būtų užtikrintas, reikėjo dar
ugnyje sudeginti savo plaukų sruogą ir išsvajotasis būtinai turėjo
prisisapnuoti. O jeigu jau labai norėjosi sužinoti ir žadėtojo inicialus,
reikėjo į plokščią lėkštę įdėti sraigę, uždengti dubeniu ir palikti nakčiai. Kokią
raidę sraigė savo gleivėmis išvedžios, tokia raide ir prasidės jaunikio vardas.
Ištekėjusias meteris per Heloviną domino kiek
kitokie rūpesčiai – joms svarbiausia buvo sužinoti, ar mylimas vyras yra
ištikimas. Šioms apeigoms reikėjo paimti vyro laišką, pageidautina, kiek galima
aistringesnio turinio, palaikyti atvirą ant stalo, po to 9 kartus sulankstyti,
įdėti į kairę pirštinę ir paslėpti po pagalve. Ar sutuoktinis ištikimas, ar ne,
atskleis sapnas. Jeigu sapne moteris išvysdavo sidarbrą arba kitus brangius
akmenis, taip pat stiklą, pilis arba švarų vandenį, tai reiškė, kad vyras jai yra
ištikimas. Jeigu sapnuodavo linus, audrą, ugnį, medį, gėles arba patį objektą,
tai reiškė, kad reikalai prasti. Sunkiausias šio būrimo momentas buvo tas, kad
praktiškai neįmanoma sulankstyti popieriaus lapą 9 kartus…
Tarp kitų, sunkiai įvykdomų būrimų buvo tokie,
kaip fėjų ir goblinų kojų pabarstymas dulkėmis, kad jie sugrąžintų pagrobtas vyrų
sielas.
Visi žinome, kad vaiduoklius būtina
pamaitinti. Jeigu vakare ant slenksčio paliksite maisto, o ryte jo nerasite,
reiškia, vaiduokliai jį suvalgė. O štai gyviesiems jokiu būdu negalima
prisiliesti prie maisto, skirto mirusiems.
Galbūt šis vaiduoklių maitinimo paprotys ir
padėjo pamatus dabarties tradicijai, kurią taip mėgsta vaikai: spalio 31 dieną,
apsirėdę vaiduokliškais kostiumais, jie eina nuo vieno namo prie kito,
vildamiesi gauti skanumynų. Kaip ten bebūtų, yra žinoma, kad šio ritualo
istorija siekia dar viduramžius.
Airijoje buvo būtina
kepti “Soul Cakes” (Sielos pyragus) su riešutais, imbieru, cinamonu ir kitais
prieskoniais, kad būtų kuo pavaišinti vargšus ir vaikus, atėjusius prie durų su
giesmėmis už „duodančiųjų sielas“.
Duonelės buvo kepamos iki 1930-ųjų, o šiandien
iš senovinių airiškų saldumynų mus pasiekė saldi mielių duona “Barmbrack” arba
tiesiog “Brack”. Suprantama, kad ir čia be burtų neapseita – airių senoliai į
“Brack” įdėdavo žirnį, šakelę, skudurėlį, monetą ar žiedelį. Žirnis ir šakelė reiškė
nelaimingą santuoką; skudurėlis – nesėkmę ir skurdą. Jei kam nors atitekdavo
gabalėlis duonos su moneta, reiškia, jo laukia dideli turtai, na, o žiedelis,
visiems suprantama – bus vestuvės. Šiandienos airės šeimininkės šį asortimentą
susiaurino – dabar į tešlą deda tik monetą arba žiedą.
Elena Allilujeva-Lorigan
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą