Laikrastis Lietuvis

„Žadovilio apgultis“ – nepripažinto žygdarbio istorija

 Ši istorija prasidėjo Konge 1961 metais ir jos pagrindiniais herojais tapo vieno Airijos pėstininkų dalinio taikdariai. Tai pasakojimas apie tai, kaip maži herojai tapo didelės politikos įkaitais. Kinokompanija „Netflix“ šiais metais sukūrė filmą „Žadovilio apgultis“ („Siege of Jadotville“), kuris, žinoma, savo garsumu neprilygta filmui „Gelbstint eilinį Rajeną“ („Saving Private Ryan“ – filmas buvo nominuotas 11 Oskarų, gavo 5), bet skirtingai nuo pastarojo, jis pasakoja tikrą istoriją apie airių karius-taikdarius ir jų vadą, kurie nebuvo pripažinti tėvynėje ir tik dvidešimt pirmame amžiuje to meto istorija buvo iš naujo peržiūrėta. 

Airių dalinys „A“ 1961 metų rugsėjo mėnesį buvo perkeltas į Kongo pietus. Šalis, prieš tai buvusi belgų kolonija, ką tik atgavo nepriklausomybę. Įsiplieskę prieštaravimai tarp išrinktos socialistų vyriausybės, vadovaujamos Ministro Pirmininko Patrice Émery Lumumba ir kasyklų savininkų – vietos buržuazinės elitos, lėmė Lumumbos nužudymą.

Dėka politinio sąmokslo, Airijos taikdariai-pėstininkai atsidūrė paties „ciklono centre“ – reikėjo „neutralios jėgos“, o Airija tuo metu nebuvo nei NATO, nei Varšuvos pakto narė, bet abi minėtas organizacijas itin domino uranas, nikelis ir rūda, kurie buvo išgaunami Konge, o „Smaragdinės“ salos kariai atsidūrė būtent tame kalnakasybos rajone, vadinamame Katanga, Žadovilio miestelyje.

Vos pamatęs šią vietą, airių būrio vadas Pat Quinlan suprato, kur jie atsidūrė ir pagalvojo, kad „blogiau ir būti negalėjo“. Mūrinis trijų aukštų pastatas priminė lyg mokyklą, lyg kalėjimą, lyg bet kaip sustatytus sandėliukus. Be asmeninių ginklų, pulkas turėjo porą sunkių kulkosvaidžių ir tris minosvaidžius.

Ar turite kastuvų?

Tai buvo pirmas P. Quinlan klausimas pėstininkams. Kastuvai buvo rasti ir kariai pradėjo kasti apkasus. Žmonės pirmą kartą susidūrė su tokia kareiviško gyvenimo puse, kaip apkasų kasimas, svilinant trisdešimties laipsnių karščiui. Greitai paaiškėjo, kad jų išraustomis tranšėjomis mielai naudojasi ir gyvatės, kad pasislėptų nuo kaitrios saulės. Šių šliaužiančių padarų pasirodymas sukėlė airių taikdariams paniką, mat jie niekada nebuvo matę tokių roplių, nes Airijoje paprasčiausiai nėra gyvačių, todėl kareiviai į šiuos padarus reagavo labai emocionaliai.

Legenda

Jau kitą dieną, rugsėjo 13-ąją, kai kariai susirinko rytinei maldai, prie vado Quinlan pozicijų artinosi keliasdešimt vietos kovotojų ir žandarų. Airijos kariai, kaip tikri katalikai, giedojo bažnytines giesmes ir ruošėsi pusryčių metui, kai nuaidėjo pirmasis šūvis, pradėjęs sunkų, kelias dienas trukusį, karą. Seržantas Billy Ride, pastebėjęs iš džiunglių slenkančius žmones, iššovė, nutraukdamas rytinę maldą. Kariai puolė į apkasus – taip prasidėjo pirma intensyvios kovos diena. Nelengva ji buvo airių pėstininkams, bet jie garbingai kovojo, kaskart atremdami priešų atakas ir nei per colį nepasitraudami nuo užimamų pozicijų.

Pirmoji diena buvo pažymėta niekšingu samdytų kareivių ir žandarų poelgiu. Jie, apsimetę, kad išneša iš mūšio lauko sužeistuosius, žolėje ir brūzgynuose paslėpė kulkosvaidį. Kuomet Raudonojo kryžiaus automobiliai paliko Žadovilio prieigas, dalinys „A“ buvo apšaudytas iš minosvaidžių, sumontuotų ant džipų ir 75 milimetrų kalibro prancūziškų šautuvų. Airijos pėstininkų-taikdarių būriui pavyko taikliai iš minosvaidžių apšaudyti maištininkų džipus, gabenusius ginklus, kurą ir juos padegti –  išsigandę maištininkai pradėjo trauktis.

Per šešias dienas trukusią ataką samdiniai-maištininkai neteko nuo trijų iki penkių tūkstančių kovotojų. O jų gretos buvo labai maišytos – tikras tautybių kokteilis. Visgi pagrindinę jų kovotojų dalį sudarė vietiniai, apsiginklavę Rommel armijos, kiti XIX amžiaus pabaigos anglų gamybos „Lee–Enfield“ šautuvais, apskritai neaišku, kaip jie pateko į dar belgams priklausiusio Kongo samdinių gretas.

Airių situacija taip pat buvo įdomi – jų dėvimi mėlyni Jungtinių Tautų (JT) šalmai pasirodė esą plastikiniai. Dėvėti juos mūšyje buvo labiau pavojinga nei užsimauti mėlyną taikdarių beretę. Be to, dalį samdinių pajėgų, saugojusių kasyklas, sudarė tam tikras skaičius belgų ir prancūzų karių, kurie turėjo neblogą karinį pasirengimą ir buvo tarnavę Prancūzijos užsienio legione, tačiau dauguma visgi nepasižymėjo gera reputacija. Airių pėstininkų vadas, turėdamas ribotą šaudmenų kiekį, paprašė pastiprinimo, tačiau jo prašymas buvo atmestas, nes kitos JT pajėgos siekė užimti Katangos radijo stotį. Šturmuojant radijo pastatą, žuvo kelios dešimtys taikių gyventojų. Siekis užtikrinti taiką Katangoje labai greitai virto prievarta, siekiančia bet kokia kaina pasiekti nors kokio susitarimo.

Airių taikdarių vadas Quinlan į Jungtinių Tautų štabą nusiuntė radijo pranešimą, kuriame buvo sakoma: „Mes kovosime iki paskutinės kulkos, tik atsiųskite mums viskio.“ Per penkias apgulties dienas maištininkams taip ir nepavyko palaužti airių pėstininkų, nors jie, naudodami sunkiuosius kulkosvaidžius, ne tik uždarė visus kelius, bet ir sužeidė keletą žmonių.

Penktą kovos dieną, nesugebėjus išsiderėti taikos paliaubų, Quinlan vadovaujami taikdariai buvo priversti pasiduoti. Reikia pripažinti, kad Airijos pėstininkai buvo patekę į beviltišką situaciją. Per visą apgulties laiką kariai valgė tik po saulėlydžio ir prieš saulėtekį. Sutrūkinėję kanalizacijos vamzdžiai kėlė epidemijos grėsmę, juos tankiu žiedu buvo apsupusios Žadovilio maištininkų pajėgos, turėjusios kur kas geresnius ginklus ir pozicijas.

Užmarštis

1961 metų spalio viduryje, „A“ dalinio kariai buvo išvaduoti. Per penkias apgulties dienas Quinlan neprarado nei vieno žmogaus, skirtingai nei jų priešai, kurie šimtais skaičiavo savo žuvusiuosius. Tačiau savo šalyje jų niekas nesutiko kaip didvyrių. Buvo laikomasi nuostatos, kad apie šį įvykį geriau pamiršti ir niekada jo neprisiminti. Neaišku, kas iššaukė tokį elgesį, gal politinė situacija, gal vadovybės klaidos dėl pačios taikdarių misijos, tačiau vienaip ar kitaip apie tai buvo vengiama kalbėti. Nė vienas iš apgulties dalyvių negavo jokio atlygio už šią misiją, nepaisant net to fakto, kad Pat Quinlan keletą savo karių pristatė aukščiausiam Airijos karinių pajėgų apdovanojimui – Military Medal for Gallantry.

2004 metais šalies Gynybos pajėgų ministro biuras sutiko peržiūri Kongo įvykius. 

Athlone esančių kareivinių teritorijoje, šiam įvykiui atminti, buvo atidengtas paminklinis akmuo, o vieną iš Airijos JT gynybinių pajėgų kambarių puošia Pat Quinlan portretas.

                                                                                                            Aleksejus Ivanovas