PAŽĮSTAMAS NEPAŽĮSTAMAS NOJUS
Šaltą lapkričio 12-osios vakarą į
„Academy 2“ klubą Dubline susirinkę Nojaus gerbėjai nekantriai laukė visiems
gerai pažįstamo dainininko, muzikanto, prodiuserio Dariaus Milerio-Nojaus
pasirodymo. Fanai, o ir naujai atvykę gerbėjai tikėjosi, kad pamatys gerai
jiems pažįstamą dainininką ir girdės seniai pamėgtas dainas, juolab, kad prieš
koncertą pats Nojus tvirtino, kad dainuos daugumą albumo „Amžinai“ dainų.
Tačiau jau nuo pirmųjų jo pasirodymo scenoje momentų neapleido kažkoks keistas
jausmas – lyg tai scenoje matome tą patį Nojų, girdime jo šiltas, lyriškas,
šiek tiek nostalgija dvelkiančias dainas ir staiga jas pakeičia visai kitas
ritmas ir kiti žodžiai – prieš mus lyg ir kažkoks nepažįstamas dainininkas,
kurį reikia iš naujo pažinti ir atrasti. Todėl vos tik pasitaikius progai
iškart pasiteiraujame, kas pasikeitė jo gyvenime: ar jis pats, ar jo stilius?
– Neabejoju, kad per tuos
gyvenimo metus Airijoje pasikeičiau, ir labai tikiuosi, kad į gerąją pusę, –
juokiasi Nojus. – Girdėjau, kad žmonės keičiasi kas septyneri metai, aš turbūt
ne išimtis. Pasikeičiau aš, pasikeitė ir mano muzika – kitaip juk ir būti
negali. Ypač tą juntu, kai pasiklausau senų, kad ir grupės „Airija“ įrašų.
Buvom kitokie, kitaip gyvenom. Kitaip mąstėm. Buvom jauni. Tada buvo vieni
iššūkiai, dabar kiti iššūkiai. Bet viena liko tikrai nepasikeitę – aš visada
dainuoju tik apie tai, kas mane jaudina, kas man iš tikrųjų yra svarbu. Manęs
dažnai klausia: kas būna pirmiau – žodžiai, ar muzika? Galiu pasakyti, kad būna
įvairiai, bet daugeliu atvėjų man pirmiau ateina žodžiai. Man patinka žodžiai,
jie turi turėti reikšmę, juos tik reikia surasti, išgirsti, pajusti. Nemėgstu
dainų, kur yra banalūs žodžiai – dainoje žodžiai negali būti banalūs, negali
būti sudėlioti tik tam, kad gražiai skambėtų ar derėtų vienas prie kito –
dainos žodžiai turi būti prasmingi, jie turi kažką reikšti. Svarbiausia yra
groti ir dainuoti tai, ką tu jauti ir
nemeluoti nei sau, nei savo publikai. Man sunku pačiam apie save kalbėti,
nelengva apibūdinti ir savo muzikinį stilių – aš, kaip kūrėjas, bandau kažką
keisti, bandau surasti kažką naujo, bet man pačiam tas permainas turbūt yra
sunkiau įžvelgti – iš šalies geriau matyti. Savo muzikai, dainoms naujų temų
ieškau nuolat – galvoju, gal apie tai dar nedainavau, gal dar taip negrojau,
bet nuo savęs toli nepabėgsi – vistiek natos lieka tos pačios, žaidi jomis,
kaip savo jausmais.“
Kaip to įrodymas, koncerte
skambėjo keletas naujų dainų iš naujausio albumo „M“ ir keletas senesnių -
anglų kalba „Save Everything“, „Wounded in You“, „Quiet“ ir „Wind in The
Window“, o taip pat R.E.M., Reamonn, B.Dylan dainų versijos. Kartu su Nojumi
jas atliko airių dainininkė Keelan Devane, su kuria pirmiausia susipažino Nojaus žmona – grupės būgnininkė Asta Milerienė, kuri dirna Zumba Fitness instruktore, o Keelan
lanko jos pamokas. Daugiau pabendravusi ir sužinojusi, kad Keelan dainuoja,
Asta pakvietė dainuoti kartu koncerte.
Tai labai patiko kitakalbei publikai,
atvykusiai į koncertą, kuri šiltai sveikino Nojų ir bendravo su juo angliškai.
Pats Nojus sako, kad anglų kalba
dainuoja jau virš dešimt metų. Prisimena, kad vos tik atvykęs į Airiją, kaip
muzikantas, buvo kupinas ambicijų, tikėjosi lipti į sceną ir iškart atkreipti
visko mačiusios ir girdėjusios airių publikos dėmesį. Bet tam reikėjo dainuoti
angliškai. Ir jis pradėjo dainuoti anglų kalba. „Iš tikrųjų tas angliško žodžio
pajautimas ateina gal tik dabar, pragyvenus Airijoje penkiolika metų. Galbūt tik dabar aš galiu
pasakyti, kad galiu laisviau angliškai išreikšti savo mintis, jausmus, galiu
giliau pajusti žodžio prasmę. Ateina pasitikėjimas savimi, dainuojant
angliškai, akcentas dingsta“. Nojus patvirtina, kad nemažai dainų jau yra
sukūręs anglų kalba. Tekstus dainoms visada rašo pats, angliškai atliekamoms
dainoms eiles irgi rašo pats. „Kuomet kuriu dainą ir žinau, kad ji skambės
anglų kalba, aš tarsi persijungiu į tą kalbą, imu galvoti angliškai, mintyse
kalbuosi su savimi irgi tik angliškai ir tai visai natūrali būsena. Mintyse
neverčiu teksto iš lietuvių į anglų – jeigu daina skambės anglų kalba,
angliškai aš apie ją ir galvoju.“ Sako, esąs labai savikritiškas žmogus ir
nieko negali daryti „bet kaip“, jeigu ko imasi, tai turi padaryti tik
„perfect“. Nežinia, tai gerai ar blogai, nes šiaip „perfekcionistų“ visi šiek
tiek prisibijo, su jais gana nelengva bendrauti, o juo labiau dirbti, nes tas
nuolatinis tobulumo siekimas išvargina ne tik patį kūrėją, bet ir aplinkinius. Nojus
su žmona būgnininke Asta Mileriene kartu groja grupėje nuo 1992 metų, ir sako,
kad dėl kūrybos jiems dar nei karto neteko susipykti.
„Žmona yra didžiausia
mano pagalbininkė, prodiuserė, gerbėja, žodžiu, viskas kartu, – pasakoja Nojus.
– Ji pirma mano kritikė ir pirmoji, kuri mane visada palaiko. Beje, aš visada
įsiklausau į kitų pastabas ir patarimus, manau, kad pozityviai reaguoju į
kritiką. Sakykim, aš atnešu dainos „rėmą“ ir mes pradedam piešti paveikslą –
dainą. Asta kuria savo būgno partiją, bosistas – savo, aš savo – taip ir gimsta
daina.“ Bet visgi: kaip ji gimsta, būtent „ta“ daina? Nojus trumpam susimąsto.
„Kuomet kuriu dainą, matau ją vaizdais, matau peizažą, kurį bandau sudėti į
paveikslą – tekstą, o muzika tarsi jį padengia. Nežinau iš kur ir kada ateina
tas jausmas – tiesiog jaučiu, kad daina
mane pagavo, kad per mane pradeda eiti lyg kažkokia energija. Kai kuriu, persikeliu tiesiog į kitą pasaulį.
Realus pasaulis nustoja egzistuoti. Tokiais momentais mano šeima stengiasi
netrukdyti man. Viename iš mano albumų „Nematomi“ (2009 m.) yra daina
„Neprimink Dienų“, kurią aš rašiau gal kokius ketverius metus“, – iš lėto,
apmąstydamas kiekvieną žodį, kalba Nojus. – Du dainos posmus ir priedainį
parašiau labai greitai, lyg savaime susidėliojo žodžiai, o kitą tekstą rašiau
ilgai... Aš žinojau, jaučiau, ką noriu pasakyti, bet žodžių nebuvo. Štai tokioj
būsenoj gana dažnai ir gyvenu. Ir nieko čia negali kitaip padaryti. Negali nei
pabėgti nuo to, nei mesti, nei paspartinti. Kai „nueinu“ į dainą, būnu tik
savyje ir tik su savimi, aplinkinis pasaulis tiesiog išnyksta.“ O kaipgi tada
šeima, vaikai? – pasiteiraujame. Nojus ilgai tyli, o tuo metu jo žmona Asta,
kantriai klausiusi mūsų pokalbio, nusišypso. Nojus, pamatęs tai, tarsi pajunta,
kad jam už tą „išėjimą į save“ visada atleidžiama, ir prabyla. „Aš tikiuosi,
kad žmona ir vaikai mane tokiomis akimirkomis supranta ir stengiasi netrukdyti
man. Apskritai mūsų šeimoje mes visi gerbiam ir vertinam vienas kitą, gerbiam
kiekvieno darbą ir vertinam kiekvieno indėlį į šeimą.“ Paklaustas, kaip dažnai „išeina į save“,
atsako, kad šito tikrai negali pasakyti. Tiesiog taip būna.
Spaudoje skaitėme nemažai
interviu su Nojumi, bet mums kažkaip nepavyko surasti atsakymo, ką gi visgi
reiškia ta raidė „M“, kuria ir pavadintas paskutinis Nojaus? Gal tai pirma
pavardės Mileris raidė? Ryžtamės paklausti... „Taip romėniškai rašomas
tūkstantis, – atsako labai greitai ir be jokių užuolankų. – Taip, buvo visokių
spėlionių – ir Mileris, ir Mileriai, ir meilė... Tačiau viskas yra daug
paprasčiau – taip užkodavau tūkstantį.“ Tai
galbūt šiame albume ir yra mylimiausia Nojaus daina? Tačiau Nojus paneigia mūsų
spėliones ir sako, kad jam svarbiausia yra tai, kuo jis gyvena dabar, ką šiuo
metu jaučia ir apie ką mąsto. Todėl mylimiausia daina yra ta, kuri yra
naujausia, šiuo metu tai yra daina „Padovanok“, o mylimiausias albumas yra tas,
kuris įrašytas paskutinis (albumas „M“, 2015m.). O gal visgi mylimiausias
albumas yra „Amžinai“, kuriam ir buvo skirtas šis koncertas? „Taip, šis
koncertas skirtas albumo „Amžinai“ dešimtmečiui. Tai albumas,
kurį įrašiau Airijoje, jis yra išleistas 2006 metais, praėjo dešimt metų, lyg ir „apvali“ data,
norėjosi ją kažkaip pažymėti ir prisiminti.“ Nojaus nuomone, tai pats
nostalgiškiausias iš visų jo albumų.
„Man asmeniškai jis nėra kažkuo ypatingas,
žmonės kalba, kad jis yra labai melodingas. Dabar tiesiog pasitaikė proga vėl
pagroti to albumo dainas,– sako jis. Paklaustas, gal sukurti albumą paskatino
nostalgija Lietuvai, Nojus prisipažįsta, kad pasiilgsta Lietuvos, pasiilgsta
ten likusios publikos, todėl palyginti dažnai koncertuoja Lietuvoje. „Šiemet du
kartus jau buvom grįžę į Lietuvą, pernai gal kokius net keturis kartus. Kartais
važiuojam savo iniciatyva, kartais kviečia koncertuoti. Kaip jau minėjau,
pernai įrašėm albumą „M“ ir jį pristatėm Lietuvos publikai, 2012 metais
išleidom albumą “1Diena” ir jį taip pat pristatėm Lietuvoje. Apskritai, Europa,
kaip aš sakau, yra maža, o ir su Lietuva mes palaikom labai glaudų ryšį. Mūsų
muzika neturi sienų, todėl man ypač malonu, kai į mūsų koncertus ateina
lietuviai, kurie dabar yra išsibarstę po pasaulį, o muzika juos tarsi suburia
draugėn. Pasiilgstame Lietuvos, nuvažiuojame, pabūname savaitę, dvi, ir traukia
grįžti atgal į Airiją. Lietuva yra tėviškė, Tėvynė, bet mūsų namai yra
čia“.
Nojus gimė Alytuje, turi du
brolius. Sako, kad jokio specialaus muzikinio išsilavinimo neturi, bet kai jam
buvo 16 metų, vidurinysis brolis parodė kelis gitaros akordus ir nuo tada
muzika jį pasičiupo ir lig šiol nepaleidžia. Dar prieš pradėdamas muzikuoti
Nojus domėjosi plaukimu, sako, kad galvojo, jog ir bus plaukikas. Deja, likimas
lėmė kitaip. 1992 metais Darius Mileris pasivadina “Nojaus” slapyvardžiu, nes,
kaip pats sako, jaunam maksimalistui, patiko tvano ir gelbėjimo idėja. Jį
nesunku suprasti, nes muzika – skausmo ir džiaugsmo terapija, ji gydo, nuo
gyvenimo dramų ir vėjų, šildo sužvarbusias sielas. Tais pačiais metais Nojus suburia
grupę “Airija”, aktyviai koncertuoja ir iki 2000 metų išleidžia penkis albumus
Lietuvoje. „Esu toks žmogus – kai kažko imuosi, tikiu, kad tai visam gyvenimui.
Jau seniai supratau, kad mano pašaukimas yra muzika. Kai pradėjau kurti
devyniasdešimtais, prieš dvidešimt šešerius metus, taip ir lig šiol nesustoju.
Jau nuo Lietuvos laikų turiu namuose studiją – 1998 metais pradėjom įrašinėti
dainas namuose. Albumus, kuriuos esu išleidęs Airijoje, įrašiau savo
„Soundivision“ studijoje“.
Iwan Russ nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą