Laikrastis Lietuvis

Galway – uostamiestis. “Ispanijos Armados” šlovinimas

Galway, įsikūręs prie Corrib upės, įtekančios į Atlanto vandenyną, nuo senų senovės buvo žinomas uostamiestis.

Didinga pilis, pastatyta ant audringos upės pakrantės dar X amžiuje pirmo Connacht Turlough O 'Connor karaliaus, buvo paversta iš nedidelio žvejų kaimelio į strateginį centrą. Dėka jūros, miestas gaudavo savo pagrindines pajamas, pradedant žvejyba ir palaipsniui peraugant į rimtus prekybinius santykius su Prancūzija, Ispanija ir Karibais.

Anglų-normanų invazija į Connacht XIII amžiuje taip pat pasitarnavo vietinės pramonės ir laivyno plėtrai.

1235 metais Richard de Bourg, pretendavęs į laivyną, ženkliai pasitarnavo jūrų prekybos plėtrai. XIV amžiuje Galway, sustiprinęs prekybinius ryšius su Prancūzija, Flandrija ir Italija, įgyja patikimo Airijos prekybinio jūrų uosto statusą.

1380 metais anglų karalius Richard II išduoda leidimą prekiauti su Iberijos pirkliais. XV amžiaus viduryje Galway, tarp kitų jūrų uostų – Dublin, Cork ir Waterford – laikomas vienu iš svarbiausių Airijos jūrų uostų, galinčiu palaikyti stabilius ir pelningus prekybinius ryšius su tokiais Europos uostais kaip: Saint-Malo, Dieppe, Lisabona, Sevilija ir Niufaundlendu. Miestas sėkmingai importavo vyną, geležį, šviną, prieskonius, vaisius, aliejų ir šilką, eksportavo vilną, odą ir žuvį.

XVIII amžiaus pradžioje Galway jūrų uostas jau turėjo 100 laivų.

Šiandien Galway jūrų uostas tai įspūdingos ir sudėtingos struktūros uostas, atitinkantis šiuolaikinės architektūros tendencijas, funkcionalumą, turintis gerai išvystytą infrastruktūrą ir puikų susisiekimą.

Vartais į miestą tarnavo Ispanijos Arka (Spanish Arch), pastatyta 1584 metais ir pavadinta garbei Ispanijos žmonių, palaikiusių artimus ir draugiškus bendradarbiavimo santykius su Airija. Būtent per šiuos vartus į miestą patekdavo statinės su brendžiu ir vynu, atkeliavusiu iš Ispanijos.

Istorija liudija apie ankstyvus dviejų šalių ryšius, prasidėjusius nuo neatmenamų laikų, kuomet ispanai ir baskai iš Bermeo žvejybos uosto žvejojo airių vandenyse. Miesto archyvuose galima rasti dokumentus apie žvejybos laivo “Barbara San Sebastiano” teismo procesą, laivui neteisėtai prisišvartavus Airijos pakrantėje 1506 metais.

Laikui bėgant, istoriniai ryšiai tarp dviejų šalių stiprėjo, todėl XVI amžiaus pabaigoje, vykstant karui su Anglija, ispanai buvo įsitikinę, kad Airija yra silpniausia britų karūnos grandis, nes kraštas, apgyvendintas aikštingų katalikų, negali būti stiprus, tačiau jie klydo.

1588 metų rugsėjo 16 dieną, airiams pralaimėjus mūšį anglų flotilei, septyni Ispanijos laivai netikėtai pasirodė Connacht grafystės horizonte, į pietus nuo Galway. Tačiau tai tebuvo graudūs kažkada galingos “Ispanijos Armados” likučiai, bandę gelbėtis Šiaurės Atlanto vandenyne. Daugelis iš jų sudužo atsitrenkę į akmenuotas salos uolas, o laivai “San Estaban” ir “San Markos” apskritai dingo iš akiračio. Karo laivas “Annunciada”, vos spėjęs prisišvartuoti, vietinių gyventojų buvo užpultas, apiplėštas ir sudegintas.

Genamas šalto šiaurės vėjo, laivas “Falcon Blanco”, plaukdamas rytine Airijos pakrante, vos įstengė grumtis su šėlstančia stichija. Milžiniškos bangos sulaužė laivo vairą, jis sukosi ir blaškėsi, mėtomas audros. Netoliese, vos už kokių trisdešimties mylių nuo jo, dunksojo Galway jūrų uostas. 300 alkanų ir išsigandusių jūrininkų, šiaip ne taip pasiekusių krantą, vargiai bepavilkdami kojas, bandė ieškoti maisto ir vandens.

Negalėdami pasipriešinti, jie pasidavė airiams, tikėdamiesi jų paramos ir mielaširdingumo. Tačiau jų viltims buvo lemta žlugti – Anglijos gubernatorius Airijoje lordas Fittsvilliam įsakė visus kalinius suimti ir negailestingai nužudyti. Bekompromisinis lordo įsakymas garantavo negailestingas bausmes ir tiems vietiniams, kurie suteikdavo prieglobstį ar pagalbą ispanams, patyrusiems katastrofą jūroje, prie Airijos krantų.

Įstatymas dangstėsi Connaught vyriausybės vardu, vadovaujant prezidentui Richard Bingham. Liūdnai pagarsėjusi Vyriausybė buvo įkurta Didžiosios Britanijos administracijos Airijoje, kad grafystėje įgyvendintų karinę kontrolę. Vyriausybę palaikė Connaught lordų rūmų atstovai – O’Brien iš Thomond ir Burke iš Clanricard, kurie kalti dėl daugiau nei 1 100 jūrininkų, prie Airijos krantų sudužusių 27 laivų ir daugiau nei 8 000 žmonių žūties.

Istorija, deja, liudija, kad Ispanija turėjo daugiau aukų, atsidūrusi prie nenuspėjamos salos krantų, nei kovodama su anglų laivynu. Savo pranešime karalienes sekretoriui lordui Burghley, Fitzwilliam pranešė, kad “Ispanijos Armados” grėsmės pavyko išvengti Pasak jo, saloje liko gyvų apie 100 jūrininkų. Tačiau 1596 metais į Airiją atvykus jo tėvynainiui, Philip II pasiuntiniui, jis rado tik 8 gyvus jūrininkus.

1986 metų liepos 2 dieną Ispanijos karalius Juan Carlos I ir karalienė Sofia apsilankė Atlanto vandenyno pakrantėje, Airijoje, kur baigėsi didvyriška nenugalimos “Ispanijos Armados” istorija. Ispanijos flotilės ir 1588 metų įvykiams atminti Mutton saloje iškilo obeliskas.

Katalikiškoji Airija nepateisino jai draugiškos, taip pat katalikiškos Ispanijos lūkesčius, kovojant prieš Angliją. Tačiau ji ir toliau siejo savo viltis su Ispanija jau po kelerių metų prasidėjusiame kare su Britanija. Karinių konfliktų metais (1594-1603 m.m..), įėjusiais į istoriją kaip Devynerių metų karas, Airijos – Hugh O'Neill iš Tír Eoghain ir Hugh Roe O'Donnell iš Tír Chonaill – klanų vadai paprašė Ispanijos karaliaus Philip II pagalbos. Laiške taip pat buvo prašoma paskelbti karaliaus pusbrolį – Archduke Albrecht – Airijos princu, tačiau Fhilip II maloningai “atsisakė”. Pagalba Airijos sukilėliams nebuvo suteikta, tačiau po 7 metų airiai visgi gavo ispanų palaikymą, tiesa, jau Fhilip III laikais.

1601 metų spalyje daugiau nei 4 tūkstančiai ispanų kareivių, vadovaujami generalinio Juan Del Águila, atvyko į salą ir narsiai grūmėsi už Airijos žmonių laisvę ir nepriklausomybę.

Istorija pilna netikėtumų, nors kaip sakė žymus prancūzų rašytojas Deni Didro “didžiausias nesusipratimas – moralizuoti tada, kai kalbama apie istorinius faktus.” Tačiau garbės ir orumo idealai niekada nebuvo svetimi Airijos kovotojams.

Vedami sąžinės, kartu su Ispanijos armija, jie drąsiai kovėsi 80 metų trukusiame kare (1568-1648 m.m.). 1598 metais Diego Brochero de Anaya, Ispanijos laivyno admirolas, parašė karaliui Fhilip III, kad yra sužavėtas airių kariais, nes jie yra bebaimiai ir stiprūs, lengvai pakeliantys šaltį ir prastą maistą. “Jie kovoja beveik neturėdami apdarų, miega ant plikos žemės, valgo avižinę duoną, geria vandenį ir atsisako vyno.”

1691 metais airių kovotojai atsisakė prisiekti anglų karaliui William III, paliko savo gimtąją salą ir patraukė į Prancūziją, kur ištvermingai kovėsi, tuo pačiu įrašydami savo vardą į istoriją kaip “laukinės žąsys” (Wild Geese). Artėjant 1694 metams, trys ketvirtadaliai Italijos armijos sudarė airiai. „Airijos brigados“ kovotojų gretose buvo labai daug tų pačių „laukinių žąsų“. Ši pravardė ilgainiui įsitvirtins tarp Airijos emigrantų ir taps žinoma visam pasauliui.

Pasaulio istorija niekada nepamirš “laukinių žąsų” protėvių – taip vadinamojo „konjako karaliaus“ Richard Hennessey, Kubos revoliucijos lyderio Che Guevara, Prancūzijos generolo Charles de Gaulle, JAV prezidento John F. Kennedy ir daugelio kitų.

Sabina Salim

(Tęsinys kitame numeryje)