Laikrastis Lietuvis

Galway – bohemos megapolis. Keturiolika Connacht klanų ir vienas Pskovo baronas

Viduramžiais keturiolika pirmaujančių Galway klanų įsitvirtino Smaragdinėje saloje ir įgyvendino savo ambicingas pretenzijas dėl valdžios, įtakos ir statuso. Jie laikėsi šalies įstatymų ir tuo pačiu siekė kontroliuoti, kaip jų laikosi kiti. Jie troško plėsti prekybinius ryšius ir kurti pramonės objektus. Jiems rūpėjo valdžios pasidalijimo klausimai ir suverenių žemių apsauga bei priežiūra.

Salos užkariavimas prasidėjo anglų-normanų karių ir feodalų ekspedicija į šalį 1169 metais. Pažymėtina, kad būtent tada britai pamažu pradėjo kolonizuoti „nepaklusnią“ Airiją. Invazijos priežastimi tapo nuversto Leinster karaliaus Diarmait Mac Murchada arba Dermot MacMurrough pabėgimas į anglų karaliaus Henry II Plantagenet valdas, ieškant paramos ir savo galių atstatymo Leinster žemėse.

Karalius Dermot MacMurrough buvo žinomas dėl savo nesutramdomo ir keisto būdo, sukūrusio nemažai problemų jam karaliaujant. 1152 metais jis pagrobė jam patikusią Dearbhfhorghaill – Tiernán O'Rourke, Breifne karaliaus žmoną – jis valdė dideles teritorijas, apimančias šiuolaikines Cavan, Leitrim ir Sligo grafystes.

Kartu su savo mylimąją, jis pavogė jai priklausančią galvijų bandą ir kitą turtą. Įsiutęs karalius Tiernán O'Rourke įsiveržia į Dermot MacMurrough valdas ir išvaro jį iš jo valdų, tikėdamasis susigrąžinti žmoną ir taip jam atkeršyti už įžeidimą ir padarytą žalą. Gražiosios Elenos, pagrobtos Pariso, tapo Trojos karo priežastimi, ir, kaip bebūtų keista, istorija pasikartojo Airijoje ir tapo 14 metų trukusios nesantaikos tarp Connacht, Leinster ir Breifne karalių priežastimi, vėliau pasireiškusios priespauda, siekiant išstumti vietinius gyventojus iš jų gimtosios žemės.

Siekdamas įgyvendinti savo planą Dermot MacMurrough davė ištikimybės priesaiką karaliui Henry II, testamentu pažadėjęs Leinster žemes ir savo dukterį Aoife MacMurrough, taip pat žinom kaip Eva of Leinster tam narsiam kariui, kuris sukels maištą ir realizuos jo keršto planus.

Ir toks karys atsirado. Tai buvo anglų-normanų aristokratas Richard Fitz Gilbert de Clare, antrasis Pembroke grafas, tituluotas Buckingham grafas, pramintas „Stiprios strėlės“ (Strongbow) riteriu. Normanų invaziją į Airiją palaikė ir palaimino Romos popiežius Adrianas IV, kuris siekė reformuoti Airijos bažnyčią ir priversti ją paklusti Šventajam Sostui.

1169 metų gegužės 1 dieną 30 riterių būrys, 60 sunkiųjų pėstininkų ir 300 lankininkų būrys išsilaipino į pietus nuo Wexford, užėmė miestą ir patraukė į šalies gilumą. 1170 metų rugpjūčio 23 dieną Richard Fitz Gilbert de Clare kartu su tūkstančiu pėstininkų atvyko į Waterford ir užėmė miestą. Nugalėto miesto katedroje įvyko jo ir Aoife MacMurrough sužieduotuvės, o 1170 metų rugsėjyje pavergęs Dubliną, jis buvo paskelbtas Airijos Karalystės valdovu.

Riterio ir Leinster princesės santuokos scena yra pavaizduota žymaus Airijos dailininko Daniel Maclise (1806-1870) paveiksle, kuris yra saugomas Dublino nacionaliniame muziejuje.

1171 metų spalio 17 dieną Henry II su savo kariuomene atvyko į Airiją ir užkariautose žemėse pradėjo steigti savo administraciją – jis buvo pirmasis anglų karalius, atvykęs į Airijos teritoriją. Jau lapkričio mėnesį Henry Dubline davė Airijos karalių priesaiką. Tiktai Connacht grafystės lyderiai, vadovaujami karaliaus Ruaidrí Ua Conchobair, nepripažino Henry II Plantagenet valdžios Airijoje.

Airijos anglų-normanų užgrobimo istorija aprašyta viduramžių bažnyčios rašytojo Giraldus Cambrensis veikale “Airijos užkariavimas” (Conquest of Ireland) 1180 metais, taip pat jos aprašymą galima rasti anoniminiame prancūzų rankraštyje „Daina apie Dermotą ir Grafą“ (Song of Dermot and the Earl), išleistame 1226 metais, tačiau jo yra išlikęs tik vienas egzempliorius.

Airijos visuomenės formavimosi istorija kupina dramatiškų ir tragiškų įvykių. Po anglų-normų invazijos situacija saloje tapo dar sudėtingesnė ir tokia liko net iki pat XX amžiaus pradžios.

Svetimtaučiai baronai ir lordai, užgrobę didžiules šalies teritorijas, stiprino savo galią ir krovėsi turtus. Tai buvo tie, kurie suformavo 14 pirmaujančių Connaught klanų ir valdė ne tik visą šalies rytinę teritoriją, bet ir netoliese esančias žemes.

XIV amžiuje anglų kolonija pasiekė savo valdžios viršūnę ir, dėka intrigų, mišrių vedybų, sėkmingai išmoko airių kalbą bei perėmė šios šalies tradicijas. Nepaisant sėkmingos asimiliacijos, valdantieji Connaught klanai turėjo kitokią kilmę, o tai ir yra pagrindinis paradoksas.

Athy šeimos protėvis, manoma, buvo Gerard de Athy, kuris gimė Prancūzijos dvare Athy Sur Cher ir net šauni jo tarnystė anglų dvarui negalėjo nuslėpti jo kilmės.

D'Arcy šeimos kilmė taip pat siejama su prancūzų aristokrato David Charlemagne, Charles I – frankų karaliaus nuo 768 metų, vardu. D'Arcy kilmė taip pat siejama su šeimos pilimi, kuri buvo įsikūrusi už 30 km nuo Paryžiaus, todėl šeimos prancūziška kilmė nekelia jokių abejonių.

Šeimų Blake ir Brown protėviai atvyko į Airiją kaip riterio Richard, žinomo “Stipraus lanko” pravarde, kariai. Protėvių giminystės ryšius liudija ir jų išvaizda. 

Blake dinastijos ryšiai siejami su Richard Cardella – tamsiaodžiu, stipriu ir išradingu legendinio karaliaus Arthur, Apskritojo stalo riteriu, pramintu “Richard Niger” arba “Richard the Dark”, vardu.

http://www.turtlebunbury.com/history/history_family/hist_family_blake.html

Sakykim, giminė Brown savo ištakas gali sieti su VII amžiaus Norvegijos vikingais ir jų vartojamu žodžiu „brun“. Pirmuosius anglų-normanų gyventojus, kurių pavardės žinomos kaip „Le Brun“, airiai vadino „De Brun“. Giminės patriarchu buvo laikomas seras Hugh Le Brun iš Welsh, kuris savo ruožtu buvo kilęs iš prancūzų grafų La Franche-Comté giminės.

Sunkiau yra nustatyti Ding dinastijos geneologines šaknis, kurios pradžia siejama su sero William Allen arba Ding, kuris atvyko į salą iš Bristolio, valdant karaliui Henry VI. Šeimų giminės etimologija siejama su Saksonijos žodžiu „Dene“, kuris verčiamas kaip „slėnis“.

Kitas įmanomas šio žodžio traktavimo variantas siejamas su senąja prancūzų kalba „deien, dien, op dean“, pasiskolinta iš lotyniško žodžio „decanus“ – dešimtuko lyderis. Po to, kai normanai užkariavo Angliją 1066 metais, žodžiu „decanus“ buvo vadinamas žmogus, turintis ryškių vadovo ir organizatoriaus bruožų. Tačiau egzistuoja ir kita versija, pagal kurią Ding giminė priklauso keltų šeimai Mac an Deaganaigh. Deja, trūkstant duomenų, nei vienos iš šių versijų neįmanoma įrodyti.

Dar mažiau duomenų yra likę apie Font šeimą. Paskutinis genties narys – Jeffrey Font mirė 1814 metais, sulaukęs 105 metų. Žinoma tik tiek, kad šeima priklausė anglų dinastijai iš Leicestershire. Font šeimos pavardės rašomos labai įvairiai: De La Font, Ffont, Honto, Lafont-LaFontaine, Foente, Safont ir tai yra tipiškas provansiečių ir ispanų pavardžių rašybos atvejis.

Bet daugiausiai problemų sukėlė Bodkin šeimos geneologinių šaknų paieškos. Reikalas tas, kad ši šeima buvo siejama su Fitzgerald gimine, kuri, 1300 metais, vienam iš jų klano narių laimėjus kovą su airių kariu, nusprendė pakeisti pavardę, kuri radikaliai skyrėsi nuo tikrosios jų pavardės. Jų naudojami ginklai – trumpos ietys airiškai vadinosi Baudekin, o tai tiesiogiai siejasi su giminės pavarde.

Suabejoję šia versija mes gana detalai ištyrėmė Fitzgerald dinastijos istoriją, bet neradome nė menkiausios užuominos, kuri šią pavardę susietų su Bodkin gimine.

https://en.wikipedia.org/wiki/FitzGerald_dynasty

Tačiau neapleido nuojauta, kad šios pavardės kilmė turi rusiškas šaknis, nes pavardė gana populiari Rusijoje. Įdomu tai, kad žodis „botka“ Pskovo tarmėse reiškia „ietį su kūginiu antgaliu.“ Tai reiškia, kad išvertus šį žodį, abiejose kalbose jo reikšmė yra ta pati. Nuostabus faktas!

Galway centrinėjė bibliotekoje radome nemažai literatūros apie miesto istoriją ir 14 Connaught klanų, kuriuose taip pat yra daug informacijos apie Bodkin šeimą, bet faktų, patvirtinančių šios šeimos ryšį su Fitzgerald gimine, aptikti nepavyko.

Tuomet nusprendėme susitikti su abiejų šeimų atstovais, tikėdamiesi „atskleisti“ jų kilmės istoriją. Susisiekti su Fitzgerald šeima nebuvo sunku; nes ši pavardė gerai žinoma ir jų palikuonių gyvena daug saloje. Tačiau rasti Bodkin klano palikuonių buvo daug sunkiau, bet apie tai papasakosime kitą kartą.

Sabina Salim