Laikrastis Lietuvis

„Esu pasaulio pilietis, visada grįžtantis namo“

Daugelis Airijos lietuvių dar ir šiandien turbūt su šiluma ir meile prisimena Merūno Vitulskio kocertą Dubline – dainininkas buvo atskridęs į Airiją, kuomet Lietuva šventė Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Šv. Andrew bažnyčia Dubline buvo pilnut pilnutėlė, žmonės laukė Merūno, kuris, vos išlipęs iš lėktuvo iš karto skubėjo pas savo klausytojus. Merūnas Airijos lietuviams atvežė dešimt šiltų ir labai nuoširdžių dainų. Į koncertinę programą nebuvo įtrauktas Lietuvos himnas, tačiau dainininkas savo koncertą pradėjo būtent Lietuvos himnu, kuris čia, Airijoje, toli nuo Lietuvos, nuskambėjo kažkaip kitaip, daug šilčiau ir artimiau, šiurpuliukams bėgiojant per kūną ir prisimenant savo paliktus namus. Nuo pat pirmų savo pasirodymo scenoje minučių, Merūnas kažkokiu stebuklingu būdu užvaldė publiką, užsimezgė nematomas, bet aiškiai jaučiamas ryšys.

Po koncerto, Merūnas Vitulskis, duodamas interviu laikraščiui „Lietuvis“ patvirtins,  kad jis tikrai jautėsi taip, lyg į jo koncertą susirinkusius žmones būtų seniai pažinojęs.

–  Airijoje esu antrą kartą. Po pirmos viešnagės išsivežiau labai šiltus prisiminimus apie Airijoje gyvenančius lietuvius, apie pačią šalį. Tačiau visada, kada palieku užsienio lietuvių bendruomenes, nesvarbu, kokioje šalyje koncertuočiau, mane ilgai neapleidžia kažkokios širdgėlos jausmas. Ilgai galvoju – kiek daug žmonių yra palikę Lietuvą ir, kas baisiausia, tai ne jų kaltė. Galvoju,  gal mes ne tuos tautos atstovus renkamės? Kartais net save imu kaltinti... Tas suvokimas labai skaudus, bent jau man. Bet, kita vertus, kai pagalvoji,  jeigu tai tų, palikusių Lietuvą ir suradusių laimę čia yra likimas, jeigu žmonės taip sugeba būti laimingi, gali svetur mylėti, gali dirbti, kurti, auginti vaikus, tai gal viskas ne taip jau blogai? Tebūnie taip, kaip yra, ir nieko čia nepadarysi ar greitai nepakeisi. Juks aš pats kažkuria prasme irgi esu emigrantas. Tiesa, ta mano emigracija gana trumpa – dirbu pagal kontraktus, daug keliauju ir nieko čia baisaus. Be to, muzikantai jau no senų senovės, o ypač operos solistai, yra keliaujantys žmonės, toks jų darbas. Yra toks terminas, kaip čia jis skamba? Aha, prisiminiau, freelancer. Toks yra ir mano darbas. Jeigu nori siekti aukštumų, kitaip neįmanoma, be to, kuo daugiau užsibrėži, tuo daugiau ir padarai. Tiesa, šiuo metu daugiau koncertuoju Lietuvoje, o ir darbas teatre atima nemažai jėgų, bet aš gyvenu kūrybinėmis nuotaikos, stengiuosi visada ir į viską žiūrėti pozityviai. Šiais metais ypatingai daug laiko praleidžiu namie, net pats stebiuosi. Mano kelionė pas jus, į Airiją, yra mano tokia pirma tolimesnė kelionė šįmet –  atidėjau visus darbus ir aš jau pas jus. (Kuomet interviu jau buvo parengtas, sužinojome, kad Merūnas Japonijoje atlieka B. F. Pinkertono partiją G. Puccini operoje „Madam Butterfly“  – „Lietuvis“ past.).

Na, o jeigu grįžti prie emigracijos temos, galiu pasakyti – nesvarbu kokioje šalyje koncertuočiau ar dirbčiau, aš tvirtai žinau, kad visada grįšiu namo. Šiuo metu su šeima gyvenu Vilniuje, bet mano širdis Kaune, ten aš gimiau, ten užaugau, gal senatvėje ir vėl ten sugrįšiu. Noriu tikėti, kad sugrįžti namo svajoja ne vienas emigrantas.

– Atvykote į Airiją Lietuvai švenčiant Nepriklausomybės atkūrimo dieną – kodėl pasirinkote Airiją?

  –  Ne aš pasirinkau, mane pasirinko, buvau maloniai nustebintas   – atvykau pas jus Lietuvos Respublikos ambasados Airijoje kvietimu ir už tai labai esu dėkingas ambasadorei Rasai Adomaitienei, ambasados darbuotojams, visiems žmonėms, kurie taip gausiai susirinko pasiklausyti mano dainų – aš to tikrai nesitikėjau. Šiaip žmonės labiau mėgsta lengvesnę muziką, bet šiandien žmonės manęs klausėsi ir man tai pats geriausias įvertinimas – juk aš kuriu, dainuoju ne sau, o jums, klausytojams.

–  Ar kuo nors skiriasi Airijos lietuvių publika nuo kitų klausytojų?

–   Pasakysiu atvirai – pirmą kartą pajutau tokią šilumą, kokią jaučiau šiandien. Mačiau tikinčias žmonių akis, mačiau, kad manęs klausosi ir mane girdi, jaučiau, kad tarp manęs ir klausytojų nėra jokio barjero. Mane buvo apėmęs toks jausmas, lyg jus visus būčiau seniai pažinojęs, jaučiausi savas tarp savų. Geresnės emigrantų publikos tikrai dar neturėjau. Buvau ir už Atlanto, ir daug kur, bet Airija priėmė šilčiausiai, ačiū jums visiems.

– Jus dažnai vadina auksiniu Lietuvos balsu – kaip saugote savo balsą ir kaip jį atstatote po koncertų, spektaklių? Ar yra koks ypatingas receptas – gal valgote ar geriate žalius kiaušinius?

– Šeškai irgi valgo kiaušinius, bet nedainuoja. Man padeda miegas. Miegas yra labai svarbi visų mūsų gyvenimo dalis, ypatingai, jeigu šeimoje auga maži vaikai. Mano šeimoje auga du sūnūs,  vienam dveji su puse metukų, kitam – metai ir keturi mėnesiai. Vaikai – tai begalinė laimė, Dievo dovana, negalima jų skirstyti į savus ir svetimus – jie visi yra mūsų. 

O jeigu grįšime prie balso temos, tai aš tikrai nieko ypatingo su savo balsu nedarau – atsimenu, kaip kursiokai vaikščiojo šalikais apsivynioję, aš irgi stengiausi nuo jų neatsilkti, o mano pedagogas, tai pamatęs, sako man: „Mesk šitą skarmalą į kampą, balsą reikia grūdinti, o ne kaklą vynioti.“

Kiek save atsimenu, visada dainavau, turbūt nuo kokių dvejų metukų. Ypač mėgau lietuvių liaudies dainas, dainuodavau kartu su močiute, prisimenate „Palinko liepa šalia kelio...“ arba „Augo girioj ąžuolėlis..“

Rimčiau dainuoti pradėjau septintoje klasėje, vėliau mokiausi  Juozo Gruodžio konservatorijoje. Turėjau nuostabių pedagogų, jų pamokos sugrįžta po kurio laiko ir tada pradedi vertinti tai, ką gavai iš jų, tai, kuo dabar gali pasidalinti su kitais. Tikra tiesa yra tai, kad kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau pats gauni. Man labai svarbu, kad išėję iš mano koncerto žmonės kažką išsineštų, aš jiems noriu duoti tai, ką turiu pats. Klausytojai man atiduoda savo emocijas, laiką, pagaliau, aplodismentus  – patikėkite, tai daug.

– Bendraudamas su publika užsiminėte, kad be muzikos jums dar artima ir dailė – kodėl pasirinkote muzikanto, o ne dailininko kelią?

– Meilę menams greičiausiai paveldėjau iš savo senelio, dailininko tapytojo (Merūno senelis – Aleksandras Vitulskis buvo žymus dailininkas – „Lietuvis“ past.), jis taip pat rinkosi tarp dailės ir muzikos, beje, jis turėjo absoliučią klausą, šią dovaną aš tikrai paveldėjau iš jo. O mano muzikinius gabumus pirmiausiai turbūt pastebėjo močiutė. Mama mane labiau skatino rinktis dailę, o močiutė – muziką. Metus laiko mokiausi dailės Juozo Naujalio meno mokykloje, o atėjus laikui tiek močiutė, tiek mama man leido rinktis pačiam. Aš pasirinkau muziką, bet piešti mėgstu. Būna, kad nupiešiu ką nors draugams gimtadienių proga, yra žmonių, kurie turi mano darbus ant sienų pasikabinę ir man tai labai malonu. Mane traukia grafika, aš mėgstu gilintis į detales, niekada nemėgau tapyti dideliais, riebiais potėpiais. Apskritai, nemėgstu daug ryškių spalvų – mano piešiniuose vyrauja pastelinės spalvos, darbai pakankamai tamsūs, patinka juodai balti deriniai. Ir nuotraukos patinka juodai baltos. Ar nesigailiu, pasirinkęs muzikanto, o ne dailininko kelią?  Galvoju, kad niekada nevėlu pradėti viską iš naujo. Juk būna, kad suplanuoji vienaip, o gyvenimas viską apverčia 360 laipsnių... Bet šiandien, kai koncertavau jums bažnyčioje, stovėdamas visai netoli altoriaus, pagalvojau, kaip gera būti dainininku...

– Kiek laiko viešėsite Airijoje?

– Šiandien dar pabūsiu čia, o rytoj vakare skrendu namo. Kai pirmą kartą atskridau į Airiją, buvau savaitę, bet tai buvo prieš šešerius metus. Kiekviena šalis turi kažką savito, tu arba tai priimi, arba ne. Kiekviena šalis turi savo spalvą, savo kvapą, savitus žmones, savo mentalitetą – aš myliu pasaulį, patinka visos šalys, kartais pagalvoju, gal jau reikia atvirai sau pripažinti, kad esi pasaulio pilietis ir niekur nuo to nedingsi.

–  Gal norėtumėte ko nors palinkėti Airijos lietuviams?

–  Linkiu nepamiršti savo šaknų, nes kas tai pamiršta, tas nevertas savo šalies vardo.