Palaidojome dar vieną savo vaikelį
Kėdainių tragedijos Nr. 2 kontekste iškyla
žiaurumo svarba. Žiaurus elgesys kaip kraštutinio pykčio ir nesivaldymo
išraiška gali sužlugdyti beprasidedančius gyvenimus, pasiglemžti nekaltą
gyvybę. Nemanau, kad įmanoma užmušti vaiką taikant bausmę už neišmoktą pamoką.
Čia jau ne bausmė, o visai kas kita: žiaurumas neieško priežasčių, jam užtenka
preteksto ar trigerio.
Kiekvienas, pasiekę išsekimo ribą, galime supykti ir
pasielgti kiek neadekvačiai. Bet jei žmogaus elgesys neatsakingas,
nerūpestingas ir kelia pavojų – svarbu suteikti pagalbą tiems, kas patys
apsiginti negali. Juk šiuo atveju įtūžio protrūkis nebuvo atsitiktinis, prieš
tai buvo ir daugiau žiaurumo aktų.
Vienas iš skaudžiausių dalykų, be pačio
susidorojimo eigos, šioje nelaimėje yra tai, kad vaikelis buvo užmuštas savo
namuose vidury baltos dienos, stebint mamai, girdint kaimynams. Močiutei ir
promočiutei žinant apie smurtaujantį diedą. Darželio auklėtojai kreipusis
pagalbos, policijai tyrus prieš tai įvykusį incidentą, socialiniams
darbuotojams įvertinus šeimos klimatą. Daugiabutyje gyvenęs, darželį lankęs,
senelių mylimas vaikelis, galima sakyti, buvo sutalžytas visiems matant ar bent
jau nujaučiant kažką negero.
Nesu girdėjus apie bausmes smūgiuojant į galvą,
praduriant plautį ir sutrankant negyvai. Manau, priežastis ne įstatymų trūkume,
ne įsisenėjusiame mąstyme, kad gerą žmogų reikia išmušti. Abejoju, ar tas diedas
taip jau labai jaudinosi dėl vaikelio ateities, doros, mokymosi pasiekimų.
Manau jis nesivaldė, buvo linkęs į žiaurumą, vartojo narkotikus, gal nekentė
vaikelio dėl to, kas jis ne jo. Apie tai verta kalbėti. Kodėl narkotikų gaujos
narys, žiauriai sumušęs žmogų, mušantis moterį ir gyvenantis su ne savo vaiku,
nėra pakankama priežastis įrašyti šeimą į socialinės rizikos sąrašą?
Mes nežinome, kaip būtų pasisukęs Matuko
gyvenimas, jei gydytojams vis tik būtų pavykę jį atgaivinti. Gal jis būtų likęs
suluošintas visam gyvenimui? Gal būtų atsistatęs ir, niekam apie tai nežinant
ar – dar blogiau – žinant, toliau kentęs smurtą likusius 14 ar dar daugiau
metų? Kaip tai būtų paveikę jo asmeninį ir profesinį vystymąsi? Bet geresniam
gyvenimui šansas jam nebuvo suteiktas.
Toks žiaurumas yra sunkiai suvokiamas. Jis
buvo įvykdytas žmogaus, kuris vadovaujasi visai kitokiais akstinais, negu
daugelis analizuojančių šią kraupią tragediją. Nuo tokių baisių žmonių reikia
saugoti vaikus, o ne kaltinti vieni kitus dėl įstatymo formuluočių. Nes jeigu
susikoncentruosime į pliaukštelėjimus, socialiniai darbuotojai ir vėl bus
pernelyg užimti, kad pastebėtų tuos, kurių sveikata ir gyvybė pavojuje.
Šioje liūdnoje istorijoje yra keletas
prošvaisčių. Žurnalistai išsamiai kalba apie tragediją. Žmonės gedi ir pyksta.
Jiems ne tas pat. Pasigirsta daugiau smurto vaikų atžvilgiu atvejų. Politikai
skuba tartis ir priimti įstatymą, institucijos teikia pasiūlymus kaip pagerinti
jų veiklą. Vieno pasigendu – kad kas prisiimtų atsakomybę. Išklausius kiekvieno
pozicijų, susidaro įspūdis, kad tiek policija, tiek socialiniai darbuotojai, tiek
vaikų teisės apsaugos kontrolierė viską darė nepriekaištingai. Bet vaikas
negyvai sutrankytas. Jį laidojame. Jis jau niekada nebeišmoks raiškiai tarti
skaičių...
Tikiuosi, kad kiek galėdami būsime
nepakantesni neteisybei, rasime būdų pagelbėti vaikams, kurių neapsaugo
artimieji. Nenuleiskime akių, nepamirškime ir reikalaukime iš valdžios, tarnybų
ir institucijų. Reikalaukime atsakomybės ir efektyvaus darbo. Tikiuosi, kad
politikai ir institucijos ilgainiui ras efektyviausią būdą apsaugoti vaikus.
Dabar jau savivaldybės nebesieks taupyti
socialiniams reikalams skirtų lėšų, kad galėtų nutiesti geresnius kelius.
Galbūt jeigu parama būtų skiriama vienišiems tėvams ar globėjams, daug lengviau
būtų atsisakyti vaikų namų, nes žmonės tiesiog galėtų tuos vaikučius
priglausti. Ir tėvai neturėtų jų luošinti, siekdami išmokų neįgalių vaikų
priežiūrai.
Matuk, dabar kai tave glaudžia puri
tėviškės žemelė, tavo krauju jau rašomi nauji įstatymai.
Indra Karklas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą