Laikrastis Lietuvis

“Jei mane turi, Nori manimi pasidalinti, Jei pasidalini, Manęs neturi. Kas aš? ~ Paslaptis”

“Užteks mįslių, leisk man papasakoti tau apie savo gyvenimą. Kai buvau penkiolikos metų, pradėjau galvoti apie savo ateitį. Kiekvieną naktį mėnesį laiko užmigdavau galvodamas, kuo aš tapsiu, kai užaugsiu. Norėjau tapti žurnalistu, kad susitikčiau su įžymybėmis. Žinojau, kad nieko neišeis ir gero darbo negausiu. Žinoma, dar buvau per jaunas išsirinkti profesiją.”

Tai prologo ištrauka iš septyniolikmečio, talentingo ir ambicingo Airijos lietuvių pradedančio rašytojo Audriaus Marcinkevičiaus knygos “Pamesta ir rasta paslaptis”.

Turbūt apie kiekvienos profesijos žmogų esame susikūrę stereotipą: jeigu tai mokslininkas, tai jis būtinai turi būti su akiniais ir barzda, jeigu dailininkas – ilgais plaukais, nutrintais džinsais plevėsa, dainininkas – nunešiota odine striuke, mįslingu, šiek tiek apgirtusiu žvilgsniu, na, ką mes čia vardijame, jūs gi patys tai žinote. Tačiau ar žinote, kaip gali atrodyti septyniolikmetis vaikinukas, jau parašęs knygą ir turintis didelių ambicijų būti garsiu žurnalistu, talentingu rašytoju ir geru gydytoju? Tikriausiai neįsivaziduojate, mes irgi neįsivazdavome, nes mūsų, kaip turbūt ir jūsų galvoje sukurtas septyniolikmečio stereotipas tai – paauglys, kuris nenori mokytis, atsikalbinėja tėvams, negrįžta iki išnaktų namo, nesitvarko, nepadeda, parūko, kartais (o, varge!), išgeria, jo niekas nedomina, tik kompiuteris. Tačiau mūsų sutiktas septyniolikmetis ne toks. O koks? 

Taigi, susipažinkime: Audrius Marcinkevičius, 17 metų, gimė ir iki penkerių metų gyveno Marijampolėje, po to kartu su tėvais atvažiavo į Airiją, dabar gyvena Kildare ir…

Esu daug perskaitęs knygų vaikystėje, daugiausiai patinka detektyvai. Anksčiau patiko rašytojai Michael Morpurgo, Roald Dahl, o dabar – Michael Grant. O rašyti pradėjau galbūt prieš kokius trejus metus – iš pradžių tai buvo mokykliniai rašinėliai. O 2013 metų vasarą gimė idėja novelei “Pamesta ir rasta paslaptis.” Galima sakyti, kad tada ir pradėjau rimtai rašyti: rašydavau vakarais, po pamokų. Man idėjos dažniausiai gimsta prieš miegą. Personažas į mano mintis ateina lengvai ir paprastai: įsivaizduoju save kaip pagrindinį veikėją, tik gyvenantį kitame pasaulyje. Susipažįstu su juo, susidraugauju, įsijaučiu į jo mintis, būseną ir … pradedu rašyti. Daugumą idėjų paprasčiausiai susapnuoju, kartais sugalvoju.

Kaip gimė idėja parašyti būtent šią novelę?

 

Savo pirmąją novelę su pertraukomis rašiau apie trejus metus. Idėja kilo natūraliai – vieną vakarą žiūrėjau filmą “Džeisonas Bornas”, po filmo nuėjau miegoti, o ryte atsikėlęs supratau, kad turiu idėją, iš kurios gali gimti knyga. Galima sakyti, kad aš tą idėją tiesiog susapnavau. Jau kitą dieną pradėjau rašyti. Nuo to laiko rašymas – mano hobis. Šią novelę parašiau anglų kalba, tikiuosi išleisti ją čia, Airijoje. Paskui ją išverčiau į lietuvių kalbą ir galvoju ją pasiūlyti Lietuvos skaitytojams. Pasakysiu atvirai – tikrai to nesitikėjau iš savęs, kad galiu parašyti knygą ir dar, mano supratimu, visai neblogą.

Mes jau skaitėme tavo knygą ir žinome apie ką ji, bet gal tu pats galėtum ją pristatyti? Papasakok, apie ką tavo novelė, kodėl pasirinkai tokį žanrą?

Knyga yra apie žurnalistą Linkolną Hatorną ir jo nuotykius. Linkolnas serga amnezija ir neprisimena, kad jis yra buvęs CŽV agentas. Vieną dieną jis randa seną voką su informacija, kuri akimirksniu pakeičia jo gyvenimą. Prieš dešimt metų jis susapnavo tai, kas nutiks ateityje ir adresavo laišką sau. Linkolnas bando surasti priežastį, kas turėjo įtakos jo sapnams. Jam prireikia daug drąsos kovoti su seniai pamirštu priešu. Detektyvo žanrą pasirinkau todėl, kad pats tokias knygas skaitau, ir jei “Pamesta ir rasta paslaptis” nebūtų mano knyga, mielai ją perskaityčiau.

Tavo knygoje yra nemažai prancūziškų kavinių, gatvių pavadinimų – ar moki ir prancūzų kalbą?

Kadaise mokėjau prancūzų kalbą, bet dabar kaip ir primiršau. Knygoje į herojaus gyvenimą ateina netikėta meilė, o aš esu girdėjęs, kad prancūzų kalba yra meilės kalba, tai gal todėl ir paminėjau daug prancūziškų dalykų.

Minėjai, kad knygoje herojus sutinka savo meilę – ar galime paklausti: ar pats esi patyręs tą jausmą?

Taip, kartą esu patyręs meilę, prieš kokius dvejus metus. Tai buvo mano pirmoji meilė, bet dabar aš neturiu laiko merginoms. Gal kai baigsiu mokslus, gal tada sutiksiu savo tikrąją meilę.

Į Airiją tėvai tave atsivežė dar visai mažą – kas tave išmokė rašyti, skaityti lietuviškai?

Tiksliai neatsimenu, bet manau, kad tėvai išmokė rašyti ir skaityti lietuviškai. Mokė abėcėlės, po to padėjo dėlioti raides, po to – žodžius, o paskui, matyt, pradėjau pats skaityti. O kai atvykom į Airiją, teko jau mokykloje mokytis angliškai rašyti ir skaityti.

Ar sunku buvo pradėti mokytis anglų kalbos, bendrauti svetima kalba su draugais?

Žinoma, buvo sunku iš pradžių, bet kiti vaikai suprato, kad esu ne vietinis ir padėjo. O paskui, kai anglų kalbos pagrindus išmokau, buvo lengva. Matot, jau nuo mažens man kalbos sekėsi: dabar kalbu lietuvių, anglų ir truputį moku airių bei prancūzų kalbas.

Sakei, kad pirmiausiai knygą parašei anglų kalba – ar tai reiškia, kad rašydamas knygą ir galvojai angliškai?

Taip, man lengviau galvoti angliškai, nes, manau, kad labiau prie šios kalbos pripratęs. Man mintys lengviau dėliojasi angliškai, o kai verčiau į lietuvių kalbą, daug ką reikėjo “iškirpti” iš knygos teksto, nes arba neradau lietuviško žodžio atitikmens, arba neskambėjo sakiniai.

Papasakok apie save: kur mokaisi, kaip tau sekasi mokslai? Ar turi draugų?

Gyvenu kaimuke, Kildare rajone, su tėvais. Lankau netoliese esančią mokyklą. Manyčiau, kad gerai sekasi mokslai, dar nesu neišlaikęs nė vieno egzamino.  Draugų irgi turiu, ir, esu tikras, gerų draugų. Jie gyvena netoliese, tai kiekvieną vasarą dviračiais minam aplink kaimą. Tiesa, jie, na ir kiti, labai nustebo,  kai pasakiau, kad knygą išleidau, netikėjo, kad tai galiu padaryti, pats esu nustebęs.

Kokie yra tavo artimiausi ateities planai?

Ketinu studijuoti čia, Airijoje, svajoju apie  žurnalistikos studijas. Tikiuosi, kad po 10 metų turėsiu gerą darbą, parašysiu ir išleisiu daugiau knygų.

Ar nesusirgai “žvaigždžių” liga? Juk tikrai ne kiekvienam septyniolikmečiui, ką ten septyniolikmečiui, ne kiekvienam, netgi geram žurnalistui, pavyksta parašyti knygą…

 Žvaigždžių liga? Kas tai? Tikrai dar nesusirgau ja.

Laikraščio “Lietuvis” redakcijai labai pasisekė gavus vieniems iš pirmųjų paskaityti Audriaus Marcinkevičiaus knygą “Pamesta ir rasta paslaptis”.  “Knygutės kol kas nėra internete, taip pat nerasite jos ir Lietuvos knygynuose, tačiau ją galima įsigyti per Facebook, Audriaus profilį (https://www.facebook.com/audrius.marcinkevicius.1), – sako Audriaus mama Alma Marcinkevičienė. Knygą išleido Lietuvos leidykla “Piko valanda”, kol kas nedideliu, 300 egzempliorių, tiražu. Jeigu ji patiks skaitytojams, išleisime pakartotinai, jau didesniu tiražu. Artimiausiu metu Audrius ketina pristatyti knygą Airijos lietuviams velykinėje Dublino mugėje.”

Kas finansavo knygos leidimą? – naudodamiesi proga kalbiname Audriaus mamą Almą Marcinkevičienę.

Mes patys finansavom knygos išleidimą.

O kas sukūrė knygos dizainą?

Pats Audrius sukūrė knygos viršelio dizainą kompiuteryje ir nusiuntė ją leidyklai, ten šiek tiek paredagavo.

Esate laiminga mama – jūs turbūt neturite jokių problemų dėl sūnaus, nes jis, greičiausiai, skirtingai nuo kitų jo bendraamžių, nesišlaisto vakarais gatvėmis, nesėdi pabuose, o būna namuose ir rašo, rašo…

Taip, esu labai laiminga, ir didžiuojuosi juo ir jo gabumais. Problemų su juo nesu turėjusi.

Galbūt jūsų giminėje buvo daugiau rašytojų ir jūsų sūnus paveldėjo talentą iš protėvių?

Kas ten žino? Gal ir buvo kažkoks “pro protėvis” rašytojas. Daug kas klausia: ar ne giminė mums yra  Justinas Marcinkevicius, nes esam bendrapavardžiai. Nežinau, bet greičiausiai, kad giminystės ryšių nėra. Iš visos mūsų giminės Audrius yra vienintelis, kuriam patinka rašyti.

 Ar pritariate tokiam sūnaus hobiui?

Audrių domina žurnalistika. Mokykloje lankė žurnalistų būrelį. Jo straipsnis buvo išpausdintas “Leinster leader” laikraštyje, o mokyklos darbo praktiką atliko “Kildare post” laikraščio redakcijoje. Tokiam jo hobiui, kaip rašymas, pritariu ir gerbiu.

Gal galite papasakoti, kaip jūsų šeima atsidūrė Airijoje?

   

Lietuvoje gyvenome Marijampolės mieste. Abu su vyru dirbome kepykloje “Mantinga”, o į Airiją paskatino išvykti trūkumas pinigų. Atsiradus galimybei išvykti į užsienį, išvykome.  Atvykome į Airiją 2005 metais. Sūnui buvo penkeri metukai. Greitai pradėjo lankyti mokyklą.

 Ar jam nebuvo sunku adaptuotis kitoje šalyje?

Adaptuotis tikrai jam nebuvo sunku, nes mažas buvo. Nežinau, ar dabar jis ilgisi Lietuvos, bet senelių ilgisi tikrai, nes retai juos mato – tik kartą per metus grįžtam atostogų į Lietuvą. Lietuvoje Audrius nelankė mokyklos, nes buvo dar per mažas.

Koks Audrius yra dabar, mes daugiau ar mažiau jau žinome –  o koks jis buvo vaikystėje?

Vaikystėje jis buvo geras ir paklusnus vaikas ir dabar toks yra. Tik dabar galbūt tapo nedrąsesnis, labiau užsidaręs ir ne itin bendraujantis su svetimais. Tačiau, apskritai, atvykus į Airiją jis nelabai pasikeitė. Audrius labai mėgsta skaityti knygas – nuo mažens, kai tik išmoko skaityti, tai ir pradėjo skaityti. Iš Lietuvos atsiveždavom knygučių, mėgstamiausia buvo “Donaldas ir kiti”. Apskritai, jis perskaitė labai daug knygų.

Ar daug laiko praleidžiate su sūnumi?

Žinoma, kad daug laiko praleidžiu su juo, juk mes gyvenam kartu.

Laikraštis “Lietuvis”, jo skaitytojai, Airijos lietuviai linki Audriui Marcinkevičiui didžiulės kūrybinės sėkmės ir svajonių išsipildymo. O kai susitiksime velykinėje mugėje Dubline, susipažinsime artimiau ir būtinai įsigysime knygutę (primename, kad tą galima padaryti jau dabar, įvedus adresą: https://www.facebook.com/audrius.marcinkevicius.1. Palaikykime pradedantį labai jauną Lietuvos rašytoją iš Airijos – juk mūsų daug, o jis toks vienas!

“Pamesta ir rasta paslaptis”

Epilogas

“Suskamba žadintuvas, atsikeliu iš lovos netikėdamas, kad viskas buvo tik sapnas. Atrodo, kad sapnavau ilgą laiką, o praėjo tik viena naktis. Nesinori, kad tokie geri įspūdžiai, kuriuos patyriau miegodamas, baigtųsi. Visi įvykiai, kurie nutiko sapne: meilė Florijai, klonų egzistavimas, pokalbiai su broliu, kova su Luku, ilgos kelionės, prisiminimai, buvo nepaprasti. To užmiršti neįmanoma. Apsirengiu uniformą ir ruošiuosi eiti į mokyklą. Mokykloje viskas taip pat, kaip visą laiką. Galvoje skamba mokytojų ištarti žodžiai: „Studijuokit kiekvieną vakarą bent po tris valandas.“ Visi jie tikisi, kad grįžęs namo po ilgos dienos mokykloje dar eisiu sėdėti prie knygų tris valandas. Ir taip nėra laiko laisvalaikiui. „Juk mokykla tuoj pasibaigs ir bus galima studijuoti.“ Tikrai už kelių mėnesių baigsiu mokyklą ir ačiū Dievui. Laukiu nesulaukiu, kol įstosiu į kurį nors universitetą. Mano svajonė yra tapti žurnalistu ir galbūt svajonė išsipildys. Tuomet aš priartėsiu prie savo sapno.”