Galway – bohemos megapolis. Senos istorijos Naujųjų išvakarėse
Galway linksminasi, Galway džiaugiasi, Galway vilioja
šviesomis. Už šito iliuminacijų sukurto blizgesio, prekybos centre, esančiame “Eyre
Square” aikštėje, sunku įžvelgti vos matomą senovės sieną – tai vienintelis
išlikęs senojo bastiono fragmentas, kuris senovėje supo Galway ir patikimai jį saugojo
nuo priešų išpuolių.
Ši masyvi ir įspūdinga XIII amžiaus pabaigos pilies dalis
dėl keistų aplinkybių ir neeilinės architekto vizijos yra gerai užmaskuota
šiuolaikiniame pavilijone, o bastiono bokštai, kaip paradoksliai tai
neskambėtų, yra parduodami, tačiau centrinį bokštą nuomoja vietinė aiškiaregė
ponia Hillary.
Ne itin sėkmingi buvo 1270 metai, kuomet Galway tapo
išpuolių, vagysčių ir vidinės nesantaikos taikiniu. Būtent tada garsiausi
miesto klanai nusprendė pastatyti tvirtovę. Projektui vadovavo “raudonasis”
grafas Richard de Bourg – vienas iš galingiausių airių-normanų magnatų, kuriam
padėjo vietiniai airių O'Flaherty ir O'Halloran klanai. Daugiau nei 500 metų
miesto siena užtikrino Galway gyventojų saugumą ir simbolizavo 14 galingiausių
miesto šeimų valdžią ir didybę.
Klanų nugalėtojų atėjimas į Smaragdinę salą buvo lydimas
valdžios stiprinimu, valdų plėtimu, šeimos dvarų ir pilių statyba. Ypatingai
aktyviai į šį procesą įsitraukė French klanas.
Klano pradininkas – seras Maximilian French tęsė savo
protėvių pradėtą tarnybą Wilhelm I, žinomam kaip neteisėtai gimusiam (William the
Bastard) – pirmajam nuožmių vikingų palikuoniui, pagrindinei politinei XI
amžiaus Europos figūrai, užkariavusiam anglų sostą 1066 metais ir valdžiusiam
jį iki pat savo mirties – 1087 metų.
French klanas iš pradžių įsikūrė Wexford grafystėje, o
vėliau apsigyveno Galway apskrityje. Su jų vardu yra susijusios vietovės Monivea
(Midaus pieva – “Meadow of the mead”) įkūrimas XII amžiuje. Būtent tuo metu
klanas tapo viena iš įtakingiausių ir svarbiausių šeimų Galway, o 1798 metais
šeimos nariai buvo apdovanoti lordų titulais.
French šeima pasižymėjo nepaprastu darbštumu ir aikštingumu.
Netgi po to, kai jų žemes ir dvarus 1650 metais konfiskavo Oliver Cromwell,
vėliau jie įstengė išpirkti savo valdas ir su dar didesniu įkvėpimu pradėjo
įgyvendinti savo planus šioje apskrityje, statyti pramoninius objektus ir
diegti naujausius to meto technologinius išradimus.
1744 metais Robert French, įstatymais įtvirtinęs šeimos valdžią,
nusausino pelkes, esančias aplink gyvenvietes, surentė naujus pastatus
darbininkams-audėjams, įkūrė mokyklą kaimo vaikams, pasodino medžius, sumontavo
pirmuosius šaldymo įrenginius ledui saugoti. Savo nenuilstamu triūsu ir
dėmesingumu jis pelnė gilią vietinių gyventojų pagarbą ir užkariavo jų pasitikėjimą
– žmonės jo kandidatūrą iškėlė į Jungtinės Karalystės parlamentą (1768 - 1776
metai).
1779 metais barono Charles French pastangų dėka buvo
atstatyta šeimos Ballinasloe/French pilis, Galway grafystėje, o Monivea
miškuose yra French šeimos mauzoliejus.
Čia ilsisi Maximilian Robert Percy-French ir jo vienintelės
dukters Kathleen palaikai. Garbingos French dinastijos palikuonio likimas neįprastai
glaudžiai yra susijęs su Rusija...
Būdamas Didžiosios Britanijos diplomatinio korpuso narys, jis
ėjo ambasados sekretoriaus pareigas Rusijoje, Paryžiuje ir Vienoje. 1862 metais,
viename iš Sankt-Peterburgo priemiesčio balių, jis susitiko su miela Sophia
Kindyakovoy – vienturte turtingo Simbirsko dvarininko dukra.
Airis įsimylėjo merginą ir, pamiršęs viską ir visus aplinkui,
jis metė diplomatinę karjerą ir išvyko į Simbirską prašyti jos rankos. Netrukus
po vestuvių jaunieji išvyko į Maximilian giminės valdas į Monivea. Tačiau Sophia
išgąsdino šaltas ir lietingas Airijos klimatas, paprasta buitis ir tuščia,
prabanga nedvelkianti pilis – ji buvo įpratusi prie kitokio gyvenimo.
Ji ryžtingai atsisakė gyventi saloje, ir jauna pora išvyko į
kelionę po Europą. Maximilian ir Sophia apsilankė Anglijoje, Italijoje,
Vokietijoje ir per pusantrų metų pasiekė Paryžių, kur gimė jų vienintelė dukra
– Emily Kathleen Alexandra, Rusijoje žinoma kaip Catherine Maksimillianovna Percy-French.
Nerūpestinga mažos Kathleen vaikystė prabėgo Simbirske, jos
senelio Aleksandro Leonidovich Kindyakovo namuose, kur gyveno daug
išsilavinusių žmonių ir buvo giliai puoselėjamos šeimos tradicijos. Šeima
dažnai lankydavosi užsienio kurortuose, kur Kathleen susitikavo su savo tėvu, o
paaugusi dažnai viešėdavo pas jį šeimos pilyje Monivea. Ilgainiui Kathleen
pamilo Airiją visa širdimi. Čia ji atšventė savo 20-ies metų jubiliejų, gavo
palikimą, ir, įveikusi visas teisines kliūtis, grįžo į Rusiją, turėdama jau
savo nuosavą dvarą. (http://ertata.ru/post290232876).
1896 metais Robert French mirė, tačiau savo testamentu jis
paliko dukrai Monivea pilį ir namą Londone. 1899 metais Rusijoje Kathleen
paveldėjo rūmus Terengoje, stiklo gamyklą Temryazani, vandens malūnus prie
Krymze upės ir beveik keturis tūkstančius akrų žemės skirtingose Syzranė ir
Sengileyevsk apskrityse – iš viso Simbirsko apskrityje Percy-French turėjo 13
tūkstančių akrų žemės ir 8 000 akrų miško.
Jos turtas buvo įvertintas 50 milijonų rublių. Būdama taupi,
didžiąją dalį savo pinigų ji skyrė labdaros organizacijoms, rėmė menus. Tačiau prasidėjusi
revoliucija Rusijoje akimirksniu sunaikino sunkaus darbo vaisius, o pati Kathleen
Percy-French 1918 metų gruodžio mėnesio pabaigoje buvo suimta ir išgabenta su
konvojumi į Maskvą.
Tuomet ji dar nežinojo, kad dėl jos išlaisvinimo rūpinosi
garbingas Airijos klano Conrad O'Brien French palikuonis. Jis buvo neeilinių
gabumų žmogus, patekęs į tarptautinės žvalgybos istoriją kaip nepakeičiamas
karo vadas, politologas, politikas ir alpinistas – būtent jis yra žymaus “Agento
007” prototipas iš garsių Ian Lancaster Fleming knygų.
1919 metų pradžioje Conrad buvo anglų slaptos tarnybos MI-6
narys ir dirbo Švedijoje, tačiau, gavęs slaptą užduotį, jis išvyko į Maskvą, kur
dėl puikios rusų kalbos dirbo kartu su liaudies komisaru užsienio prekybai Leonidu
Krasinu. Ieškodamas Kathleen Percy-French įkalinimo vietos, jis surinko daugybę
dokumentų ir apklausė nemažai liudininkų – jos išvadavimas iš čekistų gniaužtų
jam kainavo nemažai, tačiau istorija nutyli apie šios operacijos detales.
Po jos išleidimo, 1920 metais Simbirsko Raudonojo kryžiaus
filialo darbuotojams padedant, ji išvyko į Suomiją. 1920 metų balandyje ji
atvyko į savo valdas Monivea ir aktyviai ėmėsi šeimos mauzoliejaus statymo
darbų. Netrukus buvo pastatyta koplyčia su marmurine Maximilian Robert Percy-French
skulptūra, kurioje jis pavaizduotas vilkintis Maltos garbės ordino riterių
tuniką, o ant postamento buvo iškaltas klano devizas: “Geriau mirti negu
susiteršti” (Malo mori quam foedare).
1938 metais, po ilgų kelionių po Tolimuosius Rytus, Kiniją
ir Mongoliją, į Monivea bus atgabentas ir paskutinės garsios Airijos dinastijos
paveldėtojos, rusų moters Kathleen Emily Sophie Alexandra Percy-French kūnas.
Sabina Salim
(Tęsinys kitame numeryje)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą