Laikrastis Lietuvis

Pergalės diena ir Airijos didvyriai 

Žmonijos istorija yra išgyvenusi daugybę karų, invazijų, išpuolių su visomis baisiausiomis tų įvykių pasekmėmis. Karų aukų skaičiai yra milžiniški, o nuostoliai neištaisomi. Permąstant praeities pamokas stebina jų gausumas, politikų sprendimų absurdiškumas ir nesugebėjimas taikiu būdu sureguliuoti konfliktus. Iki šiol mus šokiruoja pirmaujančių pasaulio valstybių sprendimai, vedantys žmoniją link pasaulinių karų, kurie nekaltiems žmonėms atneša neišpasakytas kančias.

Pirmasis pasaulinis karas nusinešė daugiau nei 10 milijonų karių gyvybių – tai buvo vienas didžiausių ginkluotų konfliktų žmonijos istorijoje. Aukų skaičius tarp taikių gyventojų viršijo 12 milijonų, apie 55 milijonų žmonių buvo sužeisti, kiti liko invalidais.

Tačiau šie skaičiai gali pasirodyti „lašas jūroje“, jeigu juos palyginsime su Antruoju pasauliniu karu, kuris įsiplieskė „civilizuotoje“ Europoje ir kuris padalino pasaulį. Šiame kare žuvo apie 29 milijonai kareivių, beveik 47 milijonai civilių gyventojų. 62 valstybės iš tuo metu egzistavusių 73 buvo įtraukos į šį siaubingą karą, kuris aprėpė tris žemynus ir keturis vandenynus.

Karas palietė netgi tas šalis, kurios laikėsi neutraliteto – viena iš jų buvo Airija ir šis straipsnis būtent apie tai.

Antrasis pasaulinis karas ir Airijos neutralitetas

20-ojo amžiaus vidurio Airijos valstybinės politikos fenomenas buvo tas, kad šalis stengėsi visais būdais laikytis atokiau nuo to meto įvykių ir taip išsaugoti šalies suverenitetą bei neutralitetą, bent jau taip galvojo to meto politikai. Dėmesys šalies vidinėms problemoms kurstė nacionalistines nuotaikas boikotuoti karinę tarnybą britų armijoje. Siekdama išlaikyti neutralitetą, šalis oficialiai atsisakė prisijungti prie antihitlerinės koalicijos.

Vyriausybė, atstovaujama Eamon De Valera, 1939 metų spalio mėnesį pateikė statistinius duomenis, kurie rodė, kad 78,2 proc. gyventojų laikėsi  neutraliteto, 11,6 proc. pasisakė už karą, prisijungiant prie Britanijos,  10,2 proc. buvo už karą prieš Britaniją.

Nepaisant to, per 5 metus nuo 1940 iki 1945 metų į Angliją buvo išduota daugiau nei 200 000 vizų. Anksčiau, nuo 1939 metų rugsėjo ir iki 1940 metų birželio mėnesio į Didžiąją Britaniją išvyko 45 000 žmonių – palaipsniui pradėjo augti ir nelegalių išvykimų skaičius.

1936 metų Airijos gyventojų skaičius sudarė 2 968 000 žmones, iš jų 10 proc. iš šalies emigravo karo metu. Augo skaičius airių, kurie dirbo Anglijoje ir kurie atsisakė tarnauti armijoje. Likus vos keletui metų iki karo, apie 5 000 airių grįžo į tėvynę.

Vyriausybė neskelbė jokios informacijos apie dezertyrus ir tuo pačiu bandė nutylėti apie tai, kad daugėja savanorių, prisijungiančių prie Britanijos armijos. Valstybės veikėjai vengė bet kokių politinių diskusijų, siekdami, iš vienos pusės, būti apkaltinti dėl didėjančio dezertyrų skaičiaus ir, iš kitos pusės,  nenorėjo būti apkaltinti, kad draudžia savo piliečiams remti antihitlerines pajėgas.

Niekas šalyje neturėjo jokios tikslesnės informacijos apie karo eigą Europoje ir Airija galiausiai atsidūrė informacinėje blokadoje: žmonės negaudavo jokių žinių apie įvykius fronte, nežinojo apie fašistų nusikaltimus, netgi sinoptikams buvo draudžiama teikti išankstines orų prognozes, kad jomis nepasinaudotų kariaujančios šalys.

Dviprasmiška vyriausybės politika turėjo įtakos Airijos diplomatiniams santykiams ir jos autoritetui tarptautinėje arenoje – dėl to po karo šalis kuriam laikui buvo atsidūrusi visiškoje izoliacijoje.

1940 metų vasarą, Vyriausybė paskelbė, kad Airijos karinės jūrų pajėgos negali dalyvauti kare ir tuomet Didžiosios Britanijos vyriausybė Airijai įvedė griežtas ekonomines sankcijas. Artėjant 1941 metams, sala atsidūrė ties išlikimo riba, o 1943 metais transporto sistema, dėl kuro stygiaus, buvo paralyžiuota.

Sudėtinga politinė situacija iššaukė Airijos respublikonų armijos (Irish Republican Army – IRA) teroristinius aktus prieš Angliją, kurie buvo naudingi nacistinei Vokietijai.  IRA veikla sukėlė didžiulį skandalą – buvo suimta apie 1 000 armijos narių, o 1939 metais priimtas įstatymas “Dėl nusikaltimų prieš valstybę”. Šalies neutralitetas atsidūrė ties sunkių išbandymų riba.

Adolfo Hitlerio “Airiškasis sąrašas”

Smaragdo sala buvo įtraukta į Hitlerio “Žaliąjį planą”,  kurio svarbiausia dalis buvo operacija  “Jūrų liūtai” – kombinuoti karinių jūrų pajėgų veiksmai turėjo nacistams užtikrinti greitą pergalę prieš Didžiąją Britaniją. Tačiau atsiradus lėktuvams ir suaktyvėjus skrydžiams, Hitlerio susidomėjimas Airijos vandens platybėmis sumažėjo ir jį pilnai tenkino Airijos neutrali pozicija.

Tiktai IRA kariai neatsisakė savo planų ir visomis išgalėmis stengėsi patenkinti  Trečiojo reicho užmačias. Daugelis iš jų dalyvavo bombarduojant Belfastą ir Derry.  Vėliau, sekdami Hitlerio antisemitine filosofija, parengė 4 000 žydų, gyvenusių Airijos teritorijoje, sunaikinimo sąrašą.

(Duomenys yra paimti iš Mark Humphry knygos (The IRA supported the Nazis in WW2. Mark Humphrys) 

http://markhumphrys.com/sfira.nazis.html, http://markhumphrys.com/sfira.nazis.docs.html)

Nepaisant to, daugeliui fašizmo rėmėjų Airijoje yra pastatyti paminklai, jų vardais pavadinti sporto klubai, stadionai ir parkai.

Pačias aršiausias  diskusijas sukėlė paminklas Sean Russell, pastatytas Dublino Fairview parke. Sean Russell buvo nuožmus britų kolonizatorių priešas, aktyvus 1916 metų “Velykų revoliucijos” dalyvis, kuris vėliau entuziastingai prisijungė prie fašistų, tikėdamasis ilgai laukto Britanijos sunaikinimo ir vieningos Airijos atstatymo.

Jo bendradarbiavimo su hitlerine Vokietija istorija yra išdėstyta straipsnyje “Paminklas be galvos” (rusiškai – “Памятник без Головы“), kurį spausdino laikraštis „Nasha Gazieta“ („Mūsų laikraštis“). “Airijos Hitlerio” statulai – “bronziniam” Sean Russell – antifašistai nuplėšė galvą ir nukirto dešinę ranką. Kitą dieną vietiniai laikraščiai rašė: “Sean Russell – vienas iš fanatikų-nacionalistų, kuris buvo pasirengęs persmeigti Airiją gestapo durklu”. (http://www.russianireland.com/index.php/ru/travel/history/792-pamyatnik-bez-golovy).

Ir visgi Europos pasididžiavimu tapo Airijos savanorių daliniai, kurie didvyriškai kovojo prieš fašistinę Vokietiją. Kare dalyvavo apie 70 000 airių savanorių, žuvo jų apie 10 000.

Drąsių Airijos žmonių garbei, kurie kovojo ir žuvo pasaulinių karų frontuose, pastatytas puikus memorialinis parkas Dubline.

 Airijos pulkas

Airiai visada pasižymėjo drąsa ir kovingumu – dauguma jų dalyvavo įvairiose kovose, vedami giliai juose įsišaknijusio tiesos siekimo jausmo, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, kovojant prieš tautos engėjus.

Per Pirmąjį pasaulinį karą saloje buvo suformuoti 3 savanorių padaliniai, turėję gerą karinę parengtį. Per Antrąjį pasaulinį karą tokių padalinių nebuvo, tačiau jau 1942 metų sausio mėnesį keli aršūs fašizmo priešininkai Europoje suformavo garsią Airijos pėstininkų brigadą.

Drąsūs “Laukinių žąsų” (Wild Goose) palikuonys kovojo jūrų mūšyje dėl Atlanto, dalyvavo Rusijos Arkties ekspedicijoje, kilo su lėktuvais į dangų, kad apsaugotų Britaniją nuo  Vokietijos išpuolių, dalyvavo pėstininkų kovose Europoje, Afrikoje ir Azijoje.  Jų vardai yra iškirsti daugelio pasaulio šalių memorialuose ir obeliskuose, amžiams įrašyti į pasaulio istorijos metraščius.

Išgyvenęs po atominės bombos

1979  metais buvo išspausdinta daktaro Aidan MacCarthy memuarų knyga “Daktaro kardas” (A Doctor’s Sword), kurioje autorius aprašo Antrojo pasaulinio karo įvykius, patekimą į nelaisvę ir neįprastą dovaną – samurajų kardą, kurį jam įteikė japonų karininkas.

Gimęs Cork, Aidan MacCarthy 30 metų tarnavo Karališkose oro pajėgose, ten jam ir buvo suteiktas oro pajėgų vado rangas. Savo pirmąjį medalį jis pelnė 1941 metais, kuomet išgelbėjo pašauto lėktuvo įgulą. Po to tarnavo  Tolimuosiuose Rytuose, kur pateko į japonų nelaisvę.

Siaubingame Java salos kalėjime jis praleido  trejus metus. Kaliniai periodiškai buvo gabenami į žemyną ir parduodami vergijon.  Kai atėjo jo eilė 1944 metais, laivas, kuriuo jis buvo plukdomas, atakavo amerikiečiai ir laivas nuskendo. Daktarą Aidan MacCarthy išgelbėjo Japonijos jūreiviai, tačiau jie žiauriai elgėsi su kaliniais ir daktaras pasiryžo šokti į atvirą jūrą. 

Jį išgelbėjo vietos žvejai ir perdavė į Nagasakio belaisvių stovyklą, ten jis ir išgyveno tą dieną, kai amerikiečiai numetė ant Japonijos dviejų miestų atomines bombas. Jam pavyko išgyventi, kad galėtų papasakoti pasauliui tiesą apie klaikias šio bombordavimo pasėkmes.

1995 metais jo istorija atgimė režisieriaus Garry Lennon dokumentiniame filme “Daktaro kardas”, o samurajų kardas, padovanotas daktarui už jo puikų charakterį ir aukštą mediko profesionalumą, lig šiol yra saugomas jo dukters parduotuvėje-bare Cork mieste. ( https://vimeo.com/84950812).

                                                                              Sabina Salim