Laikrastis Lietuvis

Airijos „Velykinio sukilimo“ balandžio tezės

 

1916  metų balandžio 24 dieną Revoliucinė taryba „Airijos brolija“ vadovavo armijos sukilėliams ir liaudies savanoriams, pasipriešinusiems britų tironijai.

Vidurdienį prie Dublino centrinio pašto susirinkusiai miniai Patrick Pearse perskaitė „Airijos respublikos paskelbtą manifestą“: „Vardan Dievo ir išėjusių kartų, įpareigojusių mus tęsti mūsų tradicijas ir saugoti tautiškumą, iškelkime laisvos Airijos vėliavą“.

Minia užgniaužusi kvapą klausėsi savo vado, pasiryžusi visomis jėgomis kovoti vardan šimtmečio svajonės – matyti Airiją laisvą ir nepriklausomą.

„Mes skelbiame Airijos piliečiams teisę į laisvę, apsisprendimą ir savivaldą! – kalbėjo oratorius. – Viso pasaulio akivaizdoje skelbiame Airijos respubliką laisva ir nepriklausoma valstybe ir vardan mūsų tėvynės gerovės ir šlovės  esame pasiryžę paaukoti savo ir mūsų bendražygių gyvybes.“

Tai buvo iššūkis, paraginęs pradėti ginkluotą sukilimą.

Lygiai po vienerių metų, tuo pačiu laikotarpiu, Rusijos bolševikai 7-ame partijos suvažiavime priims Lenino „Balandžio tezes“, kurios taip pat nuskambės kaip raginimas pradėti revoliuciją ir perduoti valdžią darbuotojų ir valstiečių išrinktiems deputatams. Aiškiai apibrėžti tikslai ir kruopščiai parengtas veiksmų artino socialistinę revoliuciją Rusijoje.

Airijos lyderiai savo reikalavimuose siekė padėti galą išnaudotojų valdžiai ir įkurti savarankišką respubliką, tačiau jie neturėjo konkretaus veiksmų plano. Be to, dalis Revoliucinės tarybos narių reikalavo atidėti akciją, o tai grėsė Tarybos  vienybei. Ginklai, kurie sukilėliams buvo transportuojami iš Vokietijos per Gibraltaro sąsiaurį, buvo sulaikyti britų kariuomenės.

Per Velykų šventes apsiginklavę „Airijos brolijos“ padaliniai, „Savanorių“ grupuotės ir armijos daliniai  užėmė strategiškai reikšmingus Dublino miesto objektus, įsitvirtindami Phoenix ir šv. Stephen Green parkuose.

Sukilėliai statė barikadas ir virš jų kėlė suverenios respublikos vėliavą. Bet jau  Velykų sekmadienio vakarą karo veiksmų intensyvumas pradėjo silpti ir sukilėliai turėjo gintis ne tik nuo britų karių, bet ir vietinių gyventojų, kurie pradėjo pulti barikadas.

Karališkosios armijos kariams prireikė dar keletos dienų, kad būtų sutriuškintos išsibarsčiusios po miestą nedidelės „Savanorių“ kovotojų grupelės.

Salą užgriuvo lavina persekiojimų, masinių areštų ir represijų. Buvo suimta ir įkalinta daugiau nei 4 000 žmonių.

90 vyrų buvo nuteisti mirties bausme, nors daugelis iš jų neturėjo jokio tiesioginio ryšio su revoliucija.

1916 metų egzekucijos Kilmainham Gaol kalėjimo kieme tėsėsi nuo gegužės 3 iki gegužės 12 dienos – duslūs šūviai nepaliaujamai aidėjo per visą Dubliną.

Paskutinė bausmė buvo įvykdyta James Connolly, kuris dėl sunkių traumų, gautų mūšyje, negalėjo stovėti – priešai suteikė jam „malonę“, pasiūlydami atsisėsti ant kėdės.  Jis drąsiai žiūrėjo budeliams į akis, tvirtai žinodamas, kad savo gyvybę aukoja tėvynės labui. „Garbingiau yra kovoti ir mirti, negu priimti iš priešų išmaldą ir tenkintis visokiais kitais menkniekiais“, – taip ne kartą jis kalbėjo savo bendražygiams.

Prasidedant sukilimui, Airijos revoliucijos lyderis atsidūrė visiškoje izoliacijoje – šalis nebuvo užmezgusi tarptautinių santykių, be to, buvo draskoma vidinių partijų ir proletariato lyderių nesutarimų. Tačiau idėja kovoti prieš šalies engėjus buvo labai gaji ir tai James Connolly skatino kovoti už savo šalies nepriklausomybę.

Dar prieš prasidedant atakai James Connolly neslėpė, kad eina pasitikti savo mirties. „Ar yra nors koks šanšas išlikti gyviems?“ – paklausė jo vienas iš kovotojų. „Ne“, – atsakė Ceannaire („Ceannaire“ airių kalba reiškia vadą).

Likimas lėmė, kad James Connolly prie krauju aptaškytos kalėjimo sienos atsidūrė kartu su Sean MacDiarmada, kuris James Connolly ne itin mėgo. Tačiau Sean MacDiarmada, neseniai sulaukęs „Kristaus amžiaus“, visą savo sąmoningą gyvenimą taip pat palaikė Airijos nepriklausomybės idėją – už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę jis kovojo pasitelkęs į pagalbą žodį ir plunksną.

Nuo 1910 metų Sean MacDiarmada redagavo radikalų laikraštį „Airijos laisvė“, kviesdamas tėvynainius atsisakyti tarnybos Britanijos kariuomenėje. Už šią propagandą 1915 metais jis buvo suimtas ir šešiems mėnesiams pasodintas į kalėjimą.

Nepaisydamas silpnos sveikatos (jis sirgo poliomielitu), jis niekada neišsižadėjo savo idelų, kovojant už Airijos laisvę ir nepriklausomybę.

Vienas britų karys skeptiškai pažymėjo, kad „Savanoriams“ galo nematyti, net būdami ligoniai, jie vistiek kovoja. Laukdamas savo bausmės, Sean MacDiarmada išdidžiai pareiškė“ „Esu laimingas, kaip niekada anksčiau gyvenime, nes aš mirštu už tai, kad gyventų mano tauta“.

                                                           Sabina Salim

                                                          (Tęsinys kitame numeryje)