Laikrastis Lietuvis

NEĮMANOMA – ĮMANOMA 

Airijoje vienintelė mūsų lietuviškos duonos kepykla “Dublin Duona” šiais metais, balandžio mėnesį, švenčia dešimties metų jubiliejų. Jeigu ši kepykla tiek metų dirbtų Lietuvoje, galbūt šią sukaktį ir nekuklu būtų pavadinti jubiliejumi, bet “Dublin Duona” jau dešimtmetį triūsia Airijoje, o svetur juk laikas kitaip bėga ir galbūt turi netgi kažkokią kitokią, šiek tiek gilesnę, prasmę. Jeigu Lietuvoje duona mums buvo kasdieninė, tai svetur, lietuviška duona, tegul ir kasdien perkama, vistiek yra šventinė. Kompanija “Dublin Duona” turi du savininkus – Vladimirą Yemets ir Angelę Roveršteinienę. Būtent ją šios gražios sukakties proga nusprendė pakalbinti laikraštis “Lietuvis”. 

– Kaip jums kilo idėja čia, Airijoje, pradėti kepti lietuvišką duoną? 

– Airijoje kurį laiką išvis nebuvo šviežios duonos (išskyrus šaldytą), tad mes su  Vladimiru pagalvojome: kodėl neiškepus kažkokios “mūsiškės” duonos? Iš pradžių Vladimiras pasiūlė kepti rusakalbiams “Borodino” duoną, o aš pasiūliau kepti lietuvišką duoną, juk mūsų daug daugiau Airijoje! Jis pritarė ir mes pradėjom skaičiuoti, svarstyti, kiek žmonių turėtų dirbti, kiek duonos galim iškepti, kur parduosim. Aišku, pradžia buvo nepaprastai sunki. Pradinis kapitalas buvo lygus nuliui. Aš čia jau turėjau parduotuvę, kurią pardaviau ir į tą idėją investavau visus gautus pinigus. Jų neužteko, ėmėm paskolas ir skolinomės. Pinigus mums skolino mano artimiausi kaimynai iš Lietuvos, esu labai dėkinga jiems. Tiesa, vėliau aš jų šeimai padėjau įsidarbinti Airijoje. Mano brolis taip pat paėmė iš banko paskolą ir pinigus atidavė man – viską sudėjus, išėjo didelė pinigų suma, bent mums tada taip atrodė. Savo gamybą mes pradėjom labai primityviai – nusipirkom pelių išnarstytą pečių už kelis tūkstančius eurų, kurį suremontavo mano draugės vyras, atvykęs atostogų į Airiją ir pradėjom kepti duoną. Bet kai atvažiavo pirma mašina iš Lietuvos su visais produktais, mūsų pinigai labai greit kažkur išnyko, o juk dar buvo žmonės, kuriems reikėjo mokėti atlyginimą.

Važinėjom po parduotuves, siūlėm mūsų duoną, parduotuvės iš pradžių skeptiškai į mus žiūrėjo, sakė, kad duonos čia ir taip užtektinai (jie kalbėjo apie šaldytą duoną), o mes įtikinėjome, kad jiegu neparduos, mes pasiimsim tą duoną atgal ir parduotuvės nieko nepraras. 

Visą gyvenimą būsiu dėkinga Arūnui, kurio pavardės dabar, déjà, jau nepamenu, bet  kuris tuomet turėjo parduotuvę Vilnius-Dublinas ir lietuviškų produktų bazę. Kuomet aš Airijoje turėjau savo parduotuvę, aš imdavau prekes iš jo. Atsimenu, prieš pat Velykas nuvažiavau į jo bazę su pilnu padėklu mūsų duonos  ir pradėjau guostis, kad mūsų duonos niekas neperka, kad nėra pinigų atlyginimams mokėti, negalim skolų grąžinti, prašiau, kad jis paimtų  nors kiek tos duonos. Jis pažiūrėjo į mane, uždėjo ant peties ranką ir pasakė: “Netikiu, Angele, kad  lietuvis nepirktų šviežios, dar šiltos duonos. Tu palauk, ateis toks laikas, kai ne tu siūlysi, o tavęs prašys duonos.” Po šitų žodžių man prašviesėjo akyse, aš juo patikėjau ir jo žodžiai labai greit išsipildė. Dabar tikrai žinau, kad žodis žmogų gali ne tik užmušti, bet ir prikelti. Jis liepė palikti jam tą atvežtą duoną ir labai daug jos pardavė. Prieš šv. Kalėdas, praėjus pusei metų, mūsų duonos ne tik jau prašė, bet ir reikalavo – prieš mus atsivėrė rinka, pasipylė užsakymai. Pirmieji, kurie labai draugiškai ir maloniai mus priėmė į rinką, buvo lietuvių parduotuvių tinklas “Lituanica”, po to buvo “Maxsela”. Tačiau labai greitai pamatėm, kad negalim atlikti visų užsakymų ir iškilo kita problema: ką dabar daryti, mūsų pečius tiek užsakymų “neveža”. Ir … įvyko stebuklas. 

–  Esate verslininkė, turbūt labai praktiškas žmogus ir …tikite stebuklais? 

– Nežinau, kaip tai pavadinti, kai išsipildo tai, apie ką svajoji – aš tai vadinu stebuklu, kada neįmanoma, tampa įmanoma, tik reikia labai norėti ir tiketi. Be to, aš tikrai žinau, kad Dievas mane myli ir visada man padeda. Taigi, apie tą stebuklą. Šis buvo susijęs su mielėmis. Bekepant duoną mums pritrūko mielių ir mes nuvažiavom jų pasiskolinti į “Traditional Polish Bakery” kepyklą. Jau tuomet tai buvo didelė kepykla, ji buvo “ant bangos”, nes buvo pirmoji, turėjo naujausią įrangą ir netikėtai savininkai paklausė, ar mes nenorėtume šią kepyklą pirkti, nes jie plečia gamybą ir jiems per mažai šių patalpų. Nebuvo kitos iseities, turėjome rinktis: arba užsidaryti, arba bandyti derėtis dėl galimybės pirkti tą kepyklą išsimokėtinai, nes pinigų neturėjome. Ir, argi ne stebuklas? – jie sutiko parduoti ją išsimokėtinai. Nenorėčiau dabar įvardinti tos sumos, kurią su Vladimiru turėjom už ją sumokėti, galiu pasakyti tik tiek – kai aš pamačiau kainą ir kai supratau, kiek pinigų kas mėnesį reikės grąžinti, man, bepasirašant sutartį, parkeris iš rankų iškrito. Penkerius metus ta skola kabojo lyg Damoklo kardas, bet mes ją grąžinom. Tai buvo dar prieš krizę – dabar būtų daug sunkiau tuos pinigus grąžinti. Dėkojame kolegoms lenkams – dabar esame kaimynai, mūsų kepyklos yra vienoje patalpoje, jas skiria tik  siena. Tačiau jeigu dabar reikėtų viską pradėti iš pradžių, niekam nelinkėčiau, netgi didžiausiam priešui, nueiti tą kelią, kurį įveikėme mes.

– Kas jums padeda kepti duoną ir kaip ją kepate, kas yra pagrindiniai jūsų pirkėjai?

– Visų pirma “Dublin Duona” – tai geras ir profesionalus kolektyvas. Gamyboje dirba šeši žmonės, taip pat turim šešis vairuotojus. Didžiuojamės savo technologu – Aldona Baronaitiene ne tik kaip technologu, turinčiu trisdešimties metų darbo patirtį, bet, pirmiausiai, kaip puikiu žmogumi. Galiu pasakyti, kad dabar mes su Vladimiru Yemets jaučiamės taip, lyg būtume “išėję į pensiją“ – jeigu mūsų ir nebūtų, darbas vistiek virtų ir duonos mūsų pirkėjams niekada nepritrūktų. 

Be to, aš turiu du sūnus, kurie labai man padeda. Jaunėlis sūnus gyvena Lietuvoje, jis yra vienos statybų kompanijos bendrasavininkas ir kai ateina ne sezono metas statyboms, jis atvažiuoja į Airiją ir padeda man. Vyresnysis sūnus yra čia, Airijoje, ir jis taip pat labai daug man padeda. Apskritai, dabar dirbti nėra taip sunku – mums nebereikia formuoti duonos rankom, reikia paimti tešlą ir sudėti ją į formeles, o juk buvo laikai, kai viską darėme rankomis. Mūsų duonos gamybos technologiniai procesai yra labai (kai kurios duonos paruošimo  procesas trunka iki 30-ties valandų). Dabar mes kepam virš dvidešimties rūšių tikrai natūralią ir skanią duoną. Sunku pasakyti, kokia yra populiariausia, galbūt „Gardžioji“ – vieni perka juodą, kiti šviesią, vieni mėgsta su saulgrąžom, kiti be jų. Dabar pradėjom kepti latvišką duoną – suradome profesionalų technologą Latvijoje, bet kuris dar ir konsultuoja bei seminarus rengia Lietuvoje. Į Airiją jis atvyko mums pakvietus ir iškepė visiškai natūralią, tiesa, turinčią ilgą raudinimo procesą, duoną. Be to, turime puikų kepėją Darių Jaudegį.

Mūsų produkciją mielai perka ne tik lietuviai ir latviai, bet ir rusakalbiai žmonės, ir vokiečiai, ir airiai, bet pastarieji labiau mėgsta šviesią duoną.

–  Airijoje jums puikiai seksi, turbūt viskas gerai buvo ir Lietuvoje, tad kas jus į čia atvedė?

– Atvykau į Airiją prieš penkiolika metų – taip jau atsitiko, kad  likau Lietuvoje viena su dviem vaikais, neturėju nieko. Mano karjera Airijoje prasidėjo nuo grybyno ir aš to neslepiu. Man padėjo  gauti iškvietimą  viena moteris iš Lietuvos, kurios draugė tuo metu dirbo Airijos grybyne. Ačiū jai, nes jos dėka man pavyko atvykti į Airiją, kai Lietuva dar nebuvo įstojusi į ES. Grybyne išdirbau du mėnesius, nes sąlygos tais laikais grybynuose buvo tragiškos, atlyginimai labai maži. Susirinkau daiktus ir išvažiavau į Rush. Tai toks miestelis prie jūros. Atsimenu, buvo šeštadienis, neturėjau pinigų. Mano draugė Gražinutė, su kuria susipažinau grybyne, atidavė man savo “vergišką” atlyginimą, peržegnojo ir “palaimino”. Nusipirkau burgerį ir, pasislėpusi už užkandinės, atsiguliau ant lagaminų ir pernakvojau.  Rytą einu gatve ir matau merginą, supratau, kad ne airė ir užklausiau, gal ji žinanti apie kokį darbelį? Pasakė, kad golfo klubui reikalinga indų plovėja. Beje, žmonės, kurie pirmiausiai man padėjo Airijoje, buvo latviai.  Po to aš padėjau latviams. Taip pat padėjo airis, kuris paėmė mane tų indų plauti. Kartą jis man pasakė, jeigu per naktį išmoksiu 40 angliškų žodžių, susijusių su produktais ir maisto gamyba, jis man leis būti virėjo padėjėja. Dirbau ten porą mėnesių, po to dirbau restorane, po to viešbutyje, padėjau nuostabiai airių šeimai miestelyje Skerries. Pati gyvenau Rush ir toje pačioje gatvėje  buvo toks gastronomas-parduotuvė (tai buvo mano dabartinio partnerio Vladimiro parduotuvė, kuri priklausė dar vienam savininkui iš Maskvos), bet tai buvo viena iš pirmųjų Rytų Europos šalių parduotuvių Airijoje. Ten susipažinau su parduotuvės savininku  iš Lvovo – Vladimiru Yemets, tuomet jis buvo dar ir rusų bendruomenės Airijoje pirmininkas. Kažkurį laiką dirbau pas jį parduotuvėje, po to jie su partneriu iš Maskvos atidarė pirmąjį lenkiškos produkcijos sandėlį ir prasitarė, kad parduotuvę nori parduoti ir ar aš nenorėčiau išsimokėtinai jos įsigyti? Sutikau. Taip ir įsisuko ratas: iš ryto dirbdavau airių šeimos viešbutyje, o po pietų, antrą valandą dienos, skubėdavau atidaryti parduotuvę, kad žmonės po darbo galėtų apsiprekinti. Iš pradžių viską dariau pati: užsakydavau prekes, iškraudavau ir sukraudavau į sandėlį, išdėliodavau ant lentynų. O ant pečių buvo dar du vaikai, žinojau, kad jais turiu pasirūpinti. Po metų laiko priėmiau į darbą pardavėją, tai buvo nuostabi moteris iš Lietuvos.

Negaliu nepasikartoti – Dievas mane tikrai myli, aš turiu nuostabius vaikus, kurie man nei karto gyvenime nepadarė gėdos ir nesukėlė jokių rūpesčių. Dabar jie daug dirba ir dar padeda man, jie supranta, kad tai, ką mes darom, darom mūsų bendram labui. Prieš išvykdama į Airiją (vienam sūnui buvo 15 metų, kitam –13 metų), aš pažadėjau jiems, kad mes turėsim viską, sakiau, tik jūs patikėkite manim, o aš jumis. Pažadėkite, kad gerai mokysitės ir būsite geri vaikai, o aš padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso ir mes tikrai gyvensim gerai. Dievulis šiuos mano žodius išgirdo ir šiandien mes turime viską: turim vienas kitą, turim gerus darbus, turim namus. 

– Tai jūsų namai dabar čia, Airijoje? 

– Ne, tikrai ne, Airija nėra mūsų namai ir niekados jais nebus. Aš nei namo, nei buto neįsigijau čia– nusipirkau butą  Vilniuje, mano jaunystės studentavimo laikų mieste, kuriame lig šiol gyvena mano patys gražiausi prisiminimai ir kuriame labai gerai jaučiuosi. Man baisu, kada žmonės pamiršta apie savo šaknis, pamiršta savo kalbą ir nemoko jos savo vaikų – mes neturime teisės pamiršti savo gimtų namų. Tu gali čia nusipirkti nekilnojamąjį turtą, gali vaizduoti esąs airis, bet tu, būdamas bet kuriame svetimame krašte niekada nebūsi savas. Tai sakau nuoširdžiai, galite taip ir parašyti. Žmogus, kuris taip galvoja arba taip elgiasi, paprasčiausiai apgaudinėja pats save.

– Ar tai reiškia, kad planuojate grįžti į Lietuvą? 

– Taip, ketinu grįžti į Lietuvą, turiu planų ten pradėti savo verslą, nežinau, ar man pavyks, ar ne, bet aš tikiuosi, kad viskas bus gerai. Esu avntiūristė, mėgstu rizikuoti, negaliu gyventi be “dozės” adrenalino. Kai tos “dozės” negaunu, blogai jaučiuosi, žinau, kad visą gyvenimą einu “peilio ašmenimis”, bet jeigu būčiau kitokia, kažin ar aš būčiau įveikusi tą kelią, kurį nuėjau. 

Šiandien aš nesu viena, aš turiu nuostabius vaikus, turiu mėgstamą darbą – bet kada galiu uždaryti duris ir išskrristi į bet kurį pasaulio kraštą ir aš žinau, kad viskas bus padaryta. Šiandien aš jau galiu padėti kitiems – “Dublin Duona” rėmė bendrą Lietuvos-Airijos projektą, kurio tikslas buvo padėti autizmo ligomis sergantiems žmonėms, esam “Lyrikos vakarų” generaliniai sponsoriai, remiam daugelį labdaringų renginių. Manau, kad mes turime vieni kitiems padėti, o jeigu negalime padėti, tai bent jau nekenkime vieni kitiems.Tik gėris išgelbės pasaulį. Ačiū jums visiems. Gražių jums švenčių.

–  Dėkojame už pokalbį ir visų mūsų skaitytojų vardu sveikiname jus ir “Dublin Duona” kolektyvą su gražia sukaktimi, su Šv. Velykomis ir linkime, kad visi jūsų ateities planai ir svajonės virstų realybe.