Laikrastis Lietuvis

Linas Suchockis: Velykas sutinkant

KRISTAUS PRISIKĖLIMAS – UNIKALUS, AUTENTIŠKAS, BEPRECEDENTIS FENOMENAS AR TIESIOG SUGALVOTA ISTORIJA?

INTRODUKCIJA

Teologai, istorikai, Naujo Testamento tyrėjai ir kitų mokslų bei sričių profesionalai, įskaitant skeptikus, ateistus, agnostikus bei visiškai nereligingus specialistus jau senokai sutaria dėl žymiausios istorinės figūros egzistavimo. Jėzus Kristus gyveno tam tikru istoriniu laikotarpiu ir tam tikroje realioje geografinėje bei politinėje erdvėje. Niekas nesiginčija ir dėl Kristaus mirties ant kryžiaus legitimumo. Dėl gausybės patikimų šaltinių, “Istorinio Jėzaus” egzistenciją sunku paneigti net didžiausiems kritikams. Tačiau ar galime būti tokie pat tikri dėl Jėzaus prisikėlimo, kuris skelbiamas šimtmečiais? Ar turime pagrindo tikėti šia neįtikėtina istorija?

TEOLOGINĖS IMPLIKACIJOS

Reikia pabrėžti, kad Jėzaus prisikėlimo iš numirusių doktrina bei skelbimas yra unikali ir autentiška deklaracija. Nieko panašaus nerandama jokiose kitose religijose, filosofijose ar socialiniuose judėjimuose. Daug gerų, išmintingų žmonių, visuomenės veikėjų, revoliucionierių bei mokytojų gyveno ir mirė mums žinomame istoriniame laikotarpyje. Vis dėlto prisikėlusio nėra nei vieno. 

Kristaus prisikėlimas ambicingai apeliuoja į Jo Dieviškos prigimties tikrumą ir amžinojo gyvenimo egzistenciją. Ši doktrina yra kertinis Krikščioniskosios teologijos, tikėjimo ir išpažinimo stulpas. Anot Apaštalo Pauliaus, Jėzaus prisikėlimas yra gyvybiškai svarbus krikščioniškos teologijos elementas. Laiške Korintiečiams Paulius sako: “Jei Kristus nebuvo prikeltas tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Kor 15: 14); ir dar blogiau, jis tęsia, “mes esame melagingi liudytojai (15)”. Kitaip sakant, melagiai. Visa, ką darė Paulius ir kiti apaštalai, yra tuščias reikalas ir netgi apgavystė. Nenuilstamas evangelijos skelbimas, darbai, kentėjimai ir persekiojimai, bažnycių įkūrimas ir rūpinimasis jomis, nuolatinė rizika netekti gyvybės (Apaštalų Darbai), visa tai netenka jokios prasmės, pasak Pauliaus. Toliau Apaštalas teigia: “Jei Kristus neprisikelė, tai jūsų tikėjimas tuščias ir jūs tebeesate savo nuodėmėse” (17). Kitaip tariant, tikintieji nėra išgelbėti/atpirkti ir neturi nuodemių atleidimo, kas yra svarbiausia gerosios naujienos dalis ir Kristaus atėjimo į pasaulį, gyvenimo ir mirties ant kryžiaus, priežastis. Ir vėl Pauliaus dėsto: “Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių” (19).“ Apaštalo tikslas, kad Korintiečiai nė akimirkai nesuabejotų Viešpaties prisikėlimu. Kitaip būtų didžiulis pralaimėjimas ir didžiosios vilties praradimas. Prisikėlimas laiduoja, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, suteikia viltį amžinam gyvenimui, tampa ramybės ir džiaugsmo šaltiniu tikintiesiems, o taip pat duoda jėgų ištverti ir nugalėti sunkumus ir neteisybę žemėje. Čia matome, kad Paulius ryžtingai gina Jėzaus prisikėlimą. Kaip jau minėjau, šis teiginys yra svarbiausia Krikščioniško tikėjimo doktrina. Ją diskreditavus, evangelijose skelbiama krikščionybė griūna. Galbūt dėl to ši tiesa yra aršiausiai atakuojama kritikų stovyklose. Žinoma, kita priežastis skepticizmui klestėti - tai neįprasta, antgamtinė įvykio prigimtis, o taip pat mūsų nesugebėjimas paaiškinti mums žinomais metodais (dažniausiai mokslas ir logika) Jėzaus prisikėlimo.

AR VIS DAR GALIME TIKĖTI?

Paminėsiu keletą pagrindinių teorijų, dažniausiai naudojamų diskredituoti Jėzaus prisikėlimo autentiškumą ir pabandysiu atskleisti jų trūkumus, apeliuodamas į logiką ir sveiką protą, į tai, kas atrodo, labiausiai priešinasi šiai nepaprastai deklaracijai.

• Kritikai teigia, kad Jėzaus prisikėlimas yra mokinių ir Jo sekėjų haliucinacijų rezultatas. Anot Gary Habermaso (PHD), pastaroji teorija turi nemažai problemų. Pagalvokim ir pasitelkim medicininiais ir psichologijos tyrimais generuotas žinias. Matot, haliucinacijos nėra užkrečiamos, o mes matome nemažą skaičių žmonių, patyrusių vienodas haliucinacijas skirtingose vietose, skirtingu laiku. Tiesiog per daug liudytojų teigė matę Jėzų prisikėlusį. 

Visi žinome, kad haliucinacijas dažniausiai patiria tik tam tikro tipo asmenybės. Haliucinacijos yra labai individualus reiškinys, charakteringas tam tikro, specifinio psichologinio tipo asmenims, kurie yra potencialiai labiau pažeidžiami haliucinaciniams pasireiškimams. Sunku patikėti, kad visi liudytojai, skirtingos asmenybės, su skirtinga patirtimi, galėjo būti vienodo, reto, charakteringo haliucinacijoms tipo, žmonės. Habermas taikliai pastebi, jog haliucinacijos niekada netransformuoja žmonių gyvenimų, kas akivaizdžiai matoma Jėzaus prisikėlimo liudytojų gyvenimuose po prisikėlimo. Kadangi protu arba mokslu sunku, jei iš viso įmanoma, paaiškinti prisikėlimo iš mirties fenomeną, tai patogiausia teigti, jog mokiniai išgalvojo, tiesiog sukūrė prisikelimo istoriją. Peršasi klausimas – dėl ko? Tačiau į šį klausimą nesiimu atsakyti.

• Evangelijos teigia, kad Prisikėlęs Jėzus pirmiausia pasirodė moterims. Svarbu suprasti, kad moterys to meto Palestinoje turėjo labai silpną teisinį ir socialinį statusą bei svorį visuomenėje ir negalėjo būti patikimos liudytojos teismuose bei kituose viešuose reikaluose. Kam Jėzaus mokiniai, sugalvodami prisikėlimo istoriją, paskelbtų, kad prisikėlęs Jėzus pirmiausia pasirodė moteriai, kuri net negali būti laikoma patikima liudininke. Taip jie diskredituotų savo paties išmanymą. Argi nebūtų geriau pasakyti, kad jų mokytojas pirmiausia pasirodė vyrams?

• Dėl tuščio kapo ginčytis nelabai galime, nes net Jėzaus aršiausi priešininkai, religiniai veikėjai, patvirtina tai, bandydami užmaskuoti Jėzaus kūno dingimą, sukurdami istoriją, neva, kareiviai užmigo ir mokiniai pavogė mirusį kūną iš kapo. Reiškia, kūno nebuvo. Žinoma, kūno nebuvimas kape dar neįrodo prisikėlimo, bet kur tada kūnas? Kam jis reikalingas? Teigiama, kad mokiniai pavogė. Religiniai lyderiai nevogė, juk jie samdė Romos kareivius, kad saugotų kapą, kad mokiniai nepavogtų Jėzaus kūno. Romėnai nevogė, jie saugojo kapą, kad nieks nepavogtų. Greičiausiai ne vienas ir ne du, kaip mums tradiciškai peršama, bet grupė gerai ginkluotų, profesionalių, patyrusių, disciplinuotų kareivių, priklausančių galingiausiai ir aukščiausio lygio tuometinei karinei organizacijai, saugojo mirusio Jėzaus kūną. Tuomet pasakykit, kaip galėjo visai nesenai išsilakstę ir išsigandę mokiniai po Jėzaus mirties, apimti nevilties ir baimės, greičiausiai neturėdami jokių kovos įgūdžių, patirties kovoje ir ginklų, prilygsiančių romėnams, suplanuoti ir įvykdyti tokią šaunią karinę misiją ir įveikti neįveikiamą romėnų apsaugą? Dar daugiau, kam Jėzaus mokiniams tai daryti? Prisiminkime, kad mokiniai išsilakstė ir išsižadėjo Jo gyvo, kam jiems aukotis dėl mirusio?

• Galiausiai, asmeniškai man, svariausias Jėzaus prisikėlimo patvirtinimas yra Jėzaus mokinių, Jo prisikėlimo liudininkų, absoliuti transformacija po šio lemtingo įvykio. Skirtumas, kokie mokiniai buvo po Jo mirties iki prisikėlimo, (išsigandę, pasimetę, be vilties) ir iškart po to (drąsiai skelbiantys, nieko nebijantys, pasiruošę numirti), kalba garsiau nei bet koks skeptikų naudojamas balsas. Kažkas atsitiko. Kažkas, kas sudrebino visą esybę, pakeitė požiūrį į gyvenimą ir mirtį, suteikė drąsos bei jėgų, bet, svarbiausia, begalinį norą gyventi ir mirti dėl vieno asmens – Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus; vienos tiesos – Jėzus prisikelė; vieno tikslo – pranešti kitiems.