"Prisiminimai ...

Mes miegame. Aš, vyriausias brolis ir dvi seserys. Mus, vaikus, pažadina iš miego triukšmas. Atsibudę žiūrim, kad tėvas muša mamutę (močiutę –  mamos mamą). Aš isteriškai pradedu šaukti: "Tėti, neužmušk mamutės, nes mes mirsime badu!" –  man pritaria ir kiti.

Tėvas šiaip ne taip nustoja ją mušti.  Mes visi šokame iš lovos, žiūrime, kad mamutė guli ant grindų. Pribėgame artyn pažiūrėti, ar ji gyva. Pamatome tokį vaizdelį: ant grindų  guli mamutė kraujo klane, kambario sienos aptaškytos jos krauju, sužalota močiutės galva. Mes prišokame isteriškai verkdami. Einame artyn, apkabiname ją ir bandome suteikti pirmąją pagalbą. Tokie vaizdai būdavo dažni...

                Aš ir dvi seserys bei vyriausias brolis gulėdavome vienoje plačioje lovoje. Tėvai gulėjo atskirai –  ant sofos lovos. Taip miegojome, kol mes, vaikai, vienas po kito užaugome. Dienas pradėdavome įvairiai. Vyresni išeidavo į mokyklą, o aš, kadangi dar į darželį nėjau, užsiimdavau, kas man šauna į galvą. Jeigu tėvai dar gulėdavo girti ir mamutė būdavo namie, ji mane aprengdavo, pamaitindavo ir pasiimdavo su savimi į darbą. Mamutė dirbo, –  kiek aš prisimenu, –  Klaipėdos miesto katilinėje, kūrendavo pečius. Kūrendavo pečius. Visam miestui šildė radiatorius ir karštą vandenį. Būdavo ir tokių dienų, kai aš atsikeldavau, o tėvai girti arba iš viso jų nėra. Mamutė darbe. Tai žinojau ir tikėjau, kad ji dirba. Apsirengdavau, kaip sugebėdavau ir pro duris lauk –  ieškoti mamutės. Kaimynai ir mamutė pasakojo, kad ji dažnai rasdavo mane lauke plikut plikutėlį. Tėvai girti arba visai jų nebūdavo. Jei pamatydavo mane pliką lauke kaimynai, tai jie pasiimdavo mane pas save į namus. Pamaitindavo, nuėję pas mus į namus surasdavo mano drabužius, parnešdavo ir aprengdavo. Kaimynai, tokiais atvejais su manimi užsiimdavo tol, kol mamulė grįždavo iš darbo, o tada atiduodavo mane ir viską papasakodavo.

                Būdavo ir tokių dienų, kai kambariuose šalta, pečius neužkurtas, valgyti nėra. Namuose nei vienos gyvos dvasios, o aš, vaikas, nežinodavau, ką daryti. Atsikeliu, ir ką? Einu pas kaimynus. Jei kas nors yra namuose, tai su juo pasikalbu, pasišildau. Jei koks kaimynas dirba namuose, tai aš kaip bitė, prilipęs prie medaus, prašau, ar galiu padėti. Sakau, kad aš noriu dirbti. Jie neiškenčia, nes negali atsakyti tokio amžiaus vaikui, duoda šiokio tokio darbelio. Tada ir aš būdavau labiau patenkintas. Kiek kaimynai ir pažįstami pasakojo, kad buvau labai lipšnus ir norėdavau visada padėti...

                ... Šis prisiminimas yra labai maža dalelė to, ką aš prisimenu. Jei jus sudomins, aš esu pasiryžęs parašyti viską, ką prisimenu, praėjus 43 metams. Noriu paprašyti jūsų, kad vienaip ar kitaip, jūs išsaugotumėte šį lapą,  –  ką gali žinoti, ateityje gal prisireiks.     Kadangi aš nežinau, nuo ko pradėti, gal jūs man patarsite? Kompiuterio aš neturiu, finansinių galimybių taip pat. Turiu daug laiko ir 43 metus praeities prisiminimų. Jie galite, labai prašau, patarkite man, nuo ko turėčiau pradėti. Būsiu labai dėkingas.

   Pasirašo Lazdauskas Gediminas."

                Štai tokį laišką gavo redakcija, tad skubame padėti. Jei jums kyla kūrybinių minčių, drąsiai rašykite redakcijos adresu. Šį ranka rašytą laišką gavome paštu, jūs taip pat galit pasirinkti jums priimtiną būdą: elektroniniu paštu, žinute Facebook paskyroje ar trumpąja SMS žinute. Kiekvienas galime rašyti, jei tik yra tam potraukis. Vieni tai daro siekdami užsidirbti, kiti realizuodami save. Verta viešinti savo kūrinius,  nes bus  didesnė tikimybė, kad  atliktas darbas paklius suinteresuotam į akis. Kartais padėdami kitam, padedam patys sau.  Rašantis žmogus išsilieja, skaitantis atjaučia, išgyvena herojaus likimą. Ir ne tiek jau svarbu, kokia forma bus parašytas: ranka ant popieriaus ar kompiuterio laikmenose, svarbu, kad turėtumėte ką pateikti vertinimui. Kompiuteris –  neatsiejamas šių dienų rašymo įrankis, o gyvenantys Europos Sąjungoje visur turime prieigą prie jo  –  viešose bibliotekose. Labai palengvintų darbą redakcijai kompiuteriu rašytas tekstas, jei rašantysis norėtų publikuoti savo kūrybą, todėl visada laukiami jūsų kūrybiniai bandymai.

                Visiems, kuriems knieti išbandyti savo jėgas, rašant būtų pravartu paskaityti išeivijoje išgarsėjusios rašytojos, žurnalistės ir vertėjos bei kūrybinio rašymo dėstytojos Laimos Vincės knygą „Rašyti gali kiekvienas“.  Bet svarbiausia – reikia rašyti, nes kaip kitaip sužinosite, ar esate gabūs rašytojai, jeigu niekados negausite galimybės išbandyti savo jėgas šioje srityje?

                Edmundas Malukas vienas populiariausių Lietuvos rašytojų, žinomas ir užsienio šalyse. Jo knygos išleistos daugiau nei 492 tūkst. egzempliorių tiražu. Knygos pakartotinai spausdintos (nauji tiražai) 130 kartų. Rašo scenarijus kino filmams, televizijos serialams. Detektyvų rašytojų sąjungos vicepirmininkas. Paprašėme, kad rašytojas pakomentuotų šį laišką.

                "Na, ką pasakyti? Tai laiškas sau. Jei nori rašyti kitiems, ne tik sau, tada kiti reikalavimai (būtent reikalavimai), nes kai rašai sau, tada žinai, prisimeni ir to laikmečio nuotaiką, smulkmenas, įvaizdžius - jausmą šalia teksto. Kai rašai kitiems (visiems, atvirai) tada reikia visumos. Ne tik sausų žodžių, bet ir viso konteksto, reikia sukurti, aprašyti JAUSMĄ. Jutimą. Įspūdį. Ir nepamiršti vardan ko rašai. Kiekvienas rašinys privalo turėti tikslą. Jei rašai apie liūdesį, privalai sukelti skaitytojų liūdesį. Jei apie meilę, reikia, kad ir skaitytojas Tavo personažą pamiltų. Jei rašai apie nieką: guliau, mačiau, kėliau, ėjau, tai ir skaitytojo vaizduotėje bus visiškas niekas. Tai laiškas sau."

                Rašytojos ir žurnalistės Audronės Urbonaitės komentaras: "Gediminai Lazdauskai, esate raštingas ir rašote vaizdingai. Pati geriausia išeitis būtų tartis su kurio nors laikraščio Lietuvoje elektronine svetaine ir kas savaitę rašyti dienoraštį -- po neilgą tekstuką-prisiminimus apie skaudžią vaikystę. Tų rašinių idėja turėtų būti -- kokie dalykai iš to nepakeliamo laiko Jus prislėgė ir sulaužė, o kas -- sustiprino ir pavertė mąstančiu žmogumi. Kad Jūs subtilus žmogus, rodo Jūsų parašytas laiškas. Kai kreipsitės į kurį nors portalą, prašykite, kad už kassavaitinius rašinius Jums mokėtų, kad ir labai nedidelį honorarą (didelių šiais laikais žiniasklaidoje nebūna) ir taip įgysite motyvacijos labiau pasitikėti savimi; rasti draugą, kuris turėtų kompiuterį ir išmokytų Jus atsiųsti parašytą tekstą į redakcijas elektroniniu paštu -- BŪTINA. Linkiu atkaklumo. Pabandykite parašyti į lrytas.lt arba į delfi. lt arba į 15min.lt -- kas nors tikrai susidomės. Nepasiseka tik tam, kuris visai nebando. Pagarbiai, Audronė Urbonaitė"

                Poetė Ona Baliukienė savo parašytas eiles, (o jų jau apie 7000!) viešina rašydama blogus. Neseniai  ėmėsi  elektroninių knygų leidybos, taip savo kūrybą įamžindama ateities kartoms. Kiekvienos elektroninės knygos  kopija saugoma M. Mažvydo bibliotekoje. Ji  dalį atsakymo į šį laišką išdėstė ir eiliuotai:

"Visų gaila, labai gaila. Gal atsiras žmogus, kuris tokius laiškus sutvarkys.  Yra socialiniai tinklarasčiai Facebook,  Blogs arba užrašai. Galima gauti paskyrą ir Google Blogs.pot.com. Bet tada reikia rašyti savo vardu, duoti gmail, slapyvardį. Painu. Žinoma, nurodant autorių, galima viskas. Reiktų sutvarkyti paskyrą, įkelti nuotraukas, jeigu norime, kad visa tai būtų tikra, o ne beletristika. Puslapis turi būti viešas.

Vakaro malda

Kada kančia

Iš pat vaikystės

Seka iš paskos, –

Kaip juodas šuo,

Perkaręs naktį,

Kai kaulą varna

Seniai nusinešė,

O sniegas šaltas,

Laižome,

Jis krauju atsiduoda...

Paskiausiai kalbame maldas,

Juk netikime išmalda

Ir tiesiasi šešėlis

Iki nežinios,

Vis tikime, –

Kada prašvis diena,

Pribėgs ir palaižys

Netgi šuva

Sugrubusias rankas...

Negali būti taip ilgai,

Kai siela abiejų,

Į grumstą susisupusi,

Nevilčiai pasiduoda, –

Visur – tik juoda. "