Nesėkmių priežastys

Kaip reikėtų vertinti užklupusias nesėkmes? Tai pačio žmogaus ar aplinkybių kaltė?

Pirmiausia kaip iššūkį keistis. Visų žmonių klaida yra ta, kad norime stabilumo, pastovumo - deja, taip gyvenime nebūna. Gamtoje pastoviai vyksta pokyčiai, mumyse taip pat, nes nieko nėra amžino, išskyrus Būtį, Meilę, Dievą. Žmogaus, matyt, yra tokia  prigimtis viską šiame gyvenime sureikšminti, prie kažko prisirišti. Iš esmės to daryti negalima, nes kai tik ateina metas savo prisirišimų atsisakyti, tuomet prasideda problemos. Prisirišimai dažniausiai perauga į priklausomybės jausmą. Priklausomybės galimos ne tik nuo žalingų įpročių, bet ir nuo santykių, pinigų, maisto, materialių dalykų ir t.t. Priklausomi žmonės yra agresyvūs, pikti, nes turi padidintą nerimo, baimės jausmą. Baimė prarasti skatina dar daugiau įsikibti į tai kas yra svarbu ir reikšminga. Tuomet, kaip taisyklė, ateina išbandymų ir pokyčių metas, kada siela nori nesąmoningai išsivalyti nuo agresijos, baimės, neigiamų emocijų, kurias pats žmogus sau ir susikuria. Taip vadinami išbandymai, ar nesėkmė ir yra prisirišimų, sureišminimų keitimas į amžinasias vertybes, kurios yra nekintamos. Keitimosi metu labai svarbu mokėti atsiremti į savo vidinę išmintį, į Dievo, Visatos meilę, atsipalaiduoti ir tikėti, kad viskas kas vyksta - tai tik į gerą. Kaip dažniausiai žmogus reaguoja į nesėkmę - pykčiu, kaltinimais, susierzinimu, nuoskaudomis. Čia ir pasireiškia kokios jame vyrauja vertybės bei jausmai. Jeigu, užklupus nesėkmei, reiškiama daug pretenzijų likimui, sau, žmonėms - tai jo vidinis pasaulis labai užsiteršęs ir turi labai daug prisrišimų. Tokie žmonės nemoka susitvarkyti su iškilusiomis problemomis, o visus tik kaltina ir pyksta, nes neturi atsakomybės jausmo už savo paties reškiamus jausmus, mintis ir emocijas. Teisti žmones yra lengviausias būdas išvengti atsakomybės. Dažniausiai mes visi matome tik išorinę, paviršutinišką reikalų pusę, bet nematome ar tiesiog nenorime matyti giluminės žmogaus sielos problemos. Dėl to ir kyla įvairiausi nesusipratimai bei pykčiai. Tik pats žmogus kuria savo realybę, niekas kitas to nedaro. Gyvenimo įvykiai ir aplinkybės  tiesiogiai atspindi tikrąją žmogaus vidinę būseną.

2. Kartais atrodo, patenkame į duobę, kurią užverčia nesėkmių lavina. Kodėl?

Gyvenimas aplamai negali būti susidedantis vien tik iš sėkmės. Visada būna gamtinis balansas, tiek gėrio, tiek blogio. Kitaip sakoma: gyvenimas ritasi bangomis tai į viršų tai į apačią. Kiekvienam tenka išgyventi ir nesėkmių periodus. Kaip žmogus galėtų tobulėti jeigu visada būtų tik gerai? Iš gero gyvenimo žmonės aptingsta ir nieko nebenori daryti savo noru, vis tikisi, kad sėkmė juos lydės visada. Tada žmogus palaipsniui dvasiškai degraduoja ir kada ateina atpildo metas, labai tam priešinasi. Sėkmė gali lydėti tik tą žmogų, kuris savo noru dvasiškai tobulėja, medituoja, meldžiasi, padeda silpnesniems, senukams, ligoniams, užsiima nuoširdžia, bet ne tariama  labdara. Kodėl daugelis patenka į nesėkmių virtinę? Tam, kad kas nors žmoguje pasikeistų, jam būtinos išorinės permainos, vadinamos likimo pokyčiais.

3. Kaip išgyventi tokius laikotarpius? Ko imtis, kad jie praeitų greičiau?

Visų pirma, nereiktų reaguoti audringai, kristi į depresiją ar kaltinti save, žmones, likimą, Dievą. Atėjo metas keistis. Kuo išmintingesnis žmogus, tuo ramiau jis į viską reaguoja. Suvokti, kad visi išbandymai siunčiami Auksčiausiojo sąmoningumo ir teikti jam pirmenybę, nes kovoti prieš likimą beprasmiška, tai tas pats kas irtis prieš srovę. Kiek bereikalingai tada išeikvojama jėgų? Susikaupti ties ramybe ir meile, priimti gyvenimo iššukį kaip didelę dovaną, verčiančią žmogų keistis į geresnę pusę. Kuomet išaušo valanda išlaikyti dvasinį egzaminą ir patobulėti, reikia priimti tai ramiai ir supratingai.

4. Galbūt sėkmė yra tik požiūrio ir vertinimo klausimas? Priklausantis nuo žmogaus pasitikėjimo savimi, savivertės ir kitų savybių?

Taip, ko gero tai tik požiūrio klausimas. Pesimistai visada į bet kokius išbandymus žvelgia kaip į katastrofą, o optimistai, kaip į gyvenimo pamokas.

5. Ar galima teigti, kad kiekviena užklupusi nesėkmė yra gyvenimo pamoka?

Manyčiau, kad visas mūsų gyvenimas yra viena didžiule pamoka. Žmogui aplamai daug kas nėra suvokiama, bet siekti to reikia. Beveik visi žmonės gyvena nesąmoningai, nesuvokdami nei savęs nei kitų. Tik nedidelis kiekis žmonių ieško atsakymų į iškilusias gyvenimo problemas, kiti gi  ieško tik kaltų. Medalis visada turi dvi puses. Tos vadinomas krizės, nesėkmės periodai, dažiausiai ir kyla tam, kad kažką patobulintumėm ir pakeistumėm savo gyvenime.

6. Gal vis dėlto tai yra atsiųsta bausmė?

Dėl bausmės galima būtų padiskutuoti. Čia vėl gi priklauso nuo požiūrio. Jeigu mes kuriame savo pačių realybę mintimis, jausmais, emocijomis ir vazdiniais, tai ką belieka kaltinti? Tam tikra prasme, tik save už tai, kad esu visiškai nesąmoningas asmuo ir leidžiu sau tokia prabangą nekontrolioujamai pykti, jausti agresiją aplinkiniams ir artimiesiems. Gamtoje veikia unikalus priežasties - pasekmės dėsnis, kuris paliečia kiekvieną žmogų asmeniškai. Jeigu žmogus gauna atpildą už tai ką jis jaučia neigiamo kitų žmonių atžvilgiu, ar tai ir yra bausmė ar pamoka, kurią jis turėtų išmokti? Gal jam pati situacija rodo kur jis klysta ir ką jam reikėtų keisti savo jausmų pasaulyje. Tiek daug yra kalbama apie jausmų pasaulį, nes jis yra nematomas, vidinis, mistinis, ko negalėtumėme pasakyti apie materialų pasaulį, kurį matome jau aplinkybių ir veiksmų išraiškoje. Žmogus generuoja  gyvybinę energiją, kuri susideda iš jausmų, minčių, vaizdinių pasaulio. Taip formuojasi mūsų nematomas, mistinis vidinis pasaulis, kuris, laikui bėgant, materializuojasi į įvykius ir aplinkybes.

7. Kaip atskirti, kada tam tikras nelaimingas įvykis išties nori kažką pasakyti ar atkreipti dėmesį?

Visi nelaimingi įvykiai yra tik neteisingo mąstymo, elgesio su savimi bei kitais - pasekmė. Būtina atkreipti dėmesį į savo dvasinę ekologiją, švarinti vidinį pasaulį nuo agresijos šiukšlių, nepykti, nepriimti kitų žmonių nuomonių, skaidrinti savo sielą. Mes visi esame unikalūs ir nepakartojami, nedera savęs lyginti su kitais, žūtbūtinėmis priemonėmis siekti išsiskirti iš kitų. Kam to reikia? Mes ir taip skiriamės vieni nuo kitų viskuo. Svarbiau siekti darnos su savimi, meilės, gerumo, užuojautos, atleidimo.

8. Kas siunčia gyvenimo pamokas?

Manyčiau, kad niekas. Kaip ir minėjau anksčiau, jokios mistinės jėgos čia neveikia, tik pats žmogus yra atsakingas už tai kas su juo vyksta.

9.Pasikartojanti nesėkmė reiškia, kad pamokanti situacija buvo netinkamai suprasta ar įsisąmoninta?

Tikriausiai, kad taip. Mums gyvenimas, likimas dažnai duoda tam tikras užduotis, kurias dėl savęs turėtumėme teisingai išspręsti. Pabrėžiu, dėl Savęs ir teisingai, ne dėl kitų. Mes pastoviai viską vertiname kaip turėtų būti ar kaip yra teisinga. Visi vertinimai yra tik mūsų ego, bet ne giluminių jausmų išvada. Tik mūsų ego skaudinasi ir visą laiką nepasitenkina esama padėtimi. Dėl to kyla dvasinis diskomfortas, noras išsiskirti nuo kitų, turėti vis daugiau ir daugiau. Tačiau, jeigu žmogus atsipalaiduoja, nebekovoja su kitais, plaukia gyvenimo srove, nesipriešina likimo iššūkiams, o ramiai įveikia gyvenimo pamokas, tada jos, kaip taisyklė, nebepasikartoja. Tereikia pradėti save mylėti, mažiau reaguoti į provokacijas, išliekant ramioje būsenoje, kas benutiktų. Labai padeda meditacijos, maldos, joga, rami klasikinė muzika. Ką reiškia mylėti save? Tai reiškia kontroliuoti savo emocijas, jausmus ir kylančius vaizdinius, išlikti sąmoningu kas bevyktų aplinkui, nes niekas už jus jūsų  jausmų nekontroliuos tik jūs patys.

10. Kaip išmokti nesėkmes vertinti objektyviai, t.y. gebėti jose pamatyti ir naudos?

Lavinti savyje atsakomybės jausmą ir visą laiką to siekti. Niekas nenori atsakyti už savo neigiamas emocijas ir jausmus. Kažkodėl žmonės nemato to paprasto ryšio tarp savo mąstymo ir veiksmų. O jis labai glaudus. Koks yra žmogus vidiniame savo pasaulyje, tokia energija jis ir spindulioja į išorinį pasaulį ir daro didžiulė įtaką visiems jį supantiems žmonėms. Atgalinį ryšį užsitarnaujame būdami tokiais, kokie esame viduje, o ne tuo kaip atrodome išoriškai. Ir jeigu atsitiko taip, kad įvyko nelaimė ar kažkoks neigiamas įvykis, vertėtų giliai susimąstyti kuo galėjau prisidėti prie šio įvykio, kokie buvo mano neigiami jausmai, stereotipai ar nuostatos ir kaip aš pats galėjau šį įvykį išprovokuoti. Labai padeda stebėtojo pozicija. Reikia atmesti visus vertinimus, įsitikinimus, emociškai atsitraukiant ir stebint įvykių eigą iš šalies, lyg tai jūsų neliestų. Paklausti savęs, ar aš noriu būti laimingas, ar teisus? Jeigu laimingas, tada greičiausiai būsių neteisus, nes du jausmai vienu metu susiderinti negali. Nevalia teisti žmonių vien tik dėl to, kad jie kitokie nei jūs ir mąsto kitaip. Neteiskite ir nebūsite teisiami. Žmonės  turėtų mokytis būti advokatais, o tik po to - teisėjais. Tada daug ką apie save žmogus supras ir klaidų nebekartos.

Visiems norėčiau palinkėti vidinės harmonijos ir sėkmės.