2015 m. gegužės 15 d., penktadienis

Meile šnekančios raukšlėtos rankos


„Mylėsiu tave ir gerbsiu, kol mirtis mus išskirs...“ Šie žodžiai mano galvoje skamba, jau kurį laiką, ir tikrai ne dėl tos priežasties, kad ruošiuosi ištekėti ir mokausi atmintinai priesaiką, kurią sako visi ligi vieno Dievo akivaizdoje prisiekdami amžiną meilę...
Meilė. Amžina meilė. Amžina pagarba. Amžina draugystė.  Prieš kelias dienas sužinojau, kad visa tai tikra, kad galingiausias jausmas pasaulyje būna amžinas. Tai dovana, kurią ne visi moka išpakuoti iki galo. Meilė. Norėčiau tą žodį šiandien ištarti tūkstantį kartų... norėčiau, kad jums gyvenimas padovanotų amžiną meilę, tokią, apie kokią man papasakojo raukšlėtos rankos, kurios dar prieš kelias dienas laikė kitas rankas, jų jau nebėra šioje žemėje, bet meilė, kurią jie abu saugojo savo širdyje, išliks amžinai...
Įprasta diena, įprasta savaitė... Lekiu jau vėluodama į susitikimą. Kavinė beveik tuščia, pietauja kelios šeimos, vienas senukas, pasipuošęs juodu elegantišku kostiumu, žiūrėdamas pro langą, gurkšnoja alų, vidurdienį.
Susitikimo metu užsisakiau kavos ir įsitaisiau patogiai kėdėje. Su kavinės vadove šnekėjom apie darbus, kuriuos turime nuveikti. Pati nesupratau kodėl, bet mano akys vis užkliūdavo už senuko, kuris neatitraukė akių nuo lango, o jo raukšlėta ranka, kada ne kada pakeldavo alaus bokalą.  Supratau, kad jis kažko laukia, kažko labai artimo ir brangaus, nes jis nė sekundės neatitraukė savo akių nuo gatvės, kurią stebėjo pro langą.
 Mano susitikimas truko jau daugiau negu valandą, o senukas vis dar laukė, jis nė karto nebuvo pasukęs savo žilos galvos į mūsų pusę. Labai norėjau pamatyti jo akis, žvilgsnį, gal tai man būtų padėję suprasti, kokia nuotaika slepiasi jo širdyje...
Ar matai tą senuką? – kavinės vadovė tyliai paklausė manęs.
Jau daug metų, kiekvieną dieną, tą pačią valandą, prie to pačio staliuko ateina senukas. Jis visada šypsosi, jis pilnas energijos, laimės – jo akys spindi. Kiekvieną kartą jis užsisako alaus bokalą, skaito laikraščius, sprendžia kryžiažodžius ir visada tą pačią valandą pradeda žiūrėti pro langą. Jis laukia, laukia, kol ateis jo mylima žmona. Ji visada žino, kur rasti savo senuką, nes kiekvieną dieną, tą pačią valandą, jie turi pasimatymą šiame bare. Kai ateina jo žilagalvė senutė, jie kartu pavakarieniauja, atsigeria vyno. Jie laiko vienas kitą už rankų ir nejaučia, kaip diena keičia dieną, jie žiūri vienas kitam į akis ir nemato raukšlių, kurios atsirado jiems kartu žengiant per gyvenimą. Jų sūnus gyvena kitoje šalyje, jie užaugino jį su didžiule meile, tačiau jis jau turi savo kelią. Jie jau yra tėvai, seneliai, proseneliai... Jie savo begalinių jausmų dėka  šiam pasauliui padovanojo jaunystę, jie visa tai sukūrė kartu. Du senukai, keliavę per gyvenimą kartu, pasitiesę po kojomis meilės kilimą, yra patys laimigiausi visoje planetoje – jie turi vienas kitą, jie turi kiekvieną sekundę, kuri yra ypačbrangi, tuomet, kai supranti, kad kitos sekundės tavo gyvenime paprasčiausiai gali nebebūti...
Amžina meilė... taip, tai stebuklas ir jis yra... tai meilė, kuri nugali viską; tai meilė, kuri iškenčia sunkumus;  tai meilė, kuri dovanoja vaikus; tai meilė, dėl kurios atiduotum paskutinį kąsnį; tai meilė, kuri nepavydi; tai meilė, kuri palaiko; tai meilė, kuri dovanoja; tai meilė, kuri varo iš proto; tai meilė, dėl kurios rizikuoji; tai meilė, dėl kurios verki; tai meilė, dėl kurios keliesi ryte; tai meilė, dėl kurios perplauksi vandenyną; tai meilė, kurios neišduodi; tai meilė, dėl kurios kovoji, tai meilė, su kuria nori pasenti; tai meilė, kuri NIEKADA NESIBAIGIA...
Niekada neužmiršiu to senuko rankų, kiekviena jo rankų raukšlelė pasakojo apie jo ilgą gyvenimą. Aš jose išskaičiau didelę meilę ir tai, kad jos ilgai laikė tvirtai suspaudusios kitą ranką...
Jis vis dar laukė... dabar ir aš žinau, kodėl jo žvilgsnis buvo paskendęs gatvėje...
Jis žinojo, kad šiandien ji nebeateis į pasimatymą, šiandien jie nebegers kartu vyno... ir  nebelaikys vienas kito už rankų... Šiandien jis palydėjo savo brangiausią žmogų į kelionę, iš kurios ji niekada nebesugrįš... Jis žiūri pro langą ir laukia jos. Kavinės durys niekada daugiau neprasivers nuo jos rankų prisilietimo. Jis ją jaučia šalia, jis ją mato savo prisiminimuose, jis užuodžia jos kvepalų aromatą, jis girdi jos balsą. Senutė išsinešė jo meilę, tačiau paliko savąją... Amžina meilė... jos neišskirs net mirtis....
Su meile,
Edita Nyork

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą