„Mylėsiu tave ir gerbsiu, kol mirtis mus išskirs...“ Šie žodžiai mano galvoje skamba, jau kurį laiką, ir tikrai ne dėl tos priežasties, kad ruošiuosi ištekėti ir mokausi atmintinai priesaiką, kurią sako visi ligi vieno Dievo akivaizdoje prisiekdami amžiną meilę...
Meilė. Amžina meilė. Amžina pagarba. Amžina draugystė. Prieš kelias dienas sužinojau, kad visa tai
tikra, kad galingiausias jausmas pasaulyje būna amžinas. Tai dovana, kurią ne
visi moka išpakuoti iki galo. Meilė. Norėčiau tą žodį šiandien ištarti
tūkstantį kartų... norėčiau, kad jums gyvenimas padovanotų amžiną meilę, tokią,
apie kokią man papasakojo raukšlėtos rankos, kurios dar prieš kelias dienas
laikė kitas rankas, jų jau nebėra šioje žemėje, bet meilė, kurią jie abu
saugojo savo širdyje, išliks amžinai...
Įprasta diena, įprasta savaitė... Lekiu jau vėluodama į
susitikimą. Kavinė beveik tuščia, pietauja kelios šeimos, vienas senukas,
pasipuošęs juodu elegantišku kostiumu, žiūrėdamas pro langą, gurkšnoja alų,
vidurdienį.
Susitikimo metu užsisakiau kavos ir įsitaisiau patogiai
kėdėje. Su kavinės vadove šnekėjom apie darbus, kuriuos turime nuveikti. Pati
nesupratau kodėl, bet mano akys vis užkliūdavo už senuko, kuris neatitraukė
akių nuo lango, o jo raukšlėta ranka, kada ne kada pakeldavo alaus bokalą. Supratau, kad jis kažko laukia, kažko labai
artimo ir brangaus, nes jis nė sekundės neatitraukė savo akių nuo gatvės, kurią
stebėjo pro langą.
Mano susitikimas
truko jau daugiau negu valandą, o senukas vis dar laukė, jis nė karto nebuvo
pasukęs savo žilos galvos į mūsų pusę. Labai norėjau pamatyti jo akis,
žvilgsnį, gal tai man būtų padėję suprasti, kokia nuotaika slepiasi jo
širdyje...
Ar matai tą senuką? – kavinės vadovė tyliai paklausė manęs.
Jau daug metų, kiekvieną dieną, tą pačią valandą, prie to
pačio staliuko ateina senukas. Jis visada šypsosi, jis pilnas energijos, laimės
– jo akys spindi. Kiekvieną kartą jis užsisako alaus bokalą, skaito
laikraščius, sprendžia kryžiažodžius ir visada tą pačią valandą pradeda žiūrėti
pro langą. Jis laukia, laukia, kol ateis jo mylima žmona. Ji visada žino, kur
rasti savo senuką, nes kiekvieną dieną, tą pačią valandą, jie turi pasimatymą
šiame bare. Kai ateina jo žilagalvė senutė, jie kartu pavakarieniauja,
atsigeria vyno. Jie laiko vienas kitą už rankų ir nejaučia, kaip diena keičia
dieną, jie žiūri vienas kitam į akis ir nemato raukšlių, kurios atsirado jiems
kartu žengiant per gyvenimą. Jų sūnus gyvena kitoje šalyje, jie užaugino jį su
didžiule meile, tačiau jis jau turi savo kelią. Jie jau yra tėvai, seneliai,
proseneliai... Jie savo begalinių jausmų dėka
šiam pasauliui padovanojo jaunystę, jie visa tai sukūrė kartu. Du
senukai, keliavę per gyvenimą kartu, pasitiesę po kojomis meilės kilimą, yra
patys laimigiausi visoje planetoje – jie turi vienas kitą, jie turi kiekvieną
sekundę, kuri yra ypačbrangi, tuomet, kai supranti, kad kitos sekundės tavo
gyvenime paprasčiausiai gali nebebūti...
Amžina meilė... taip, tai stebuklas ir jis yra... tai meilė,
kuri nugali viską; tai meilė, kuri iškenčia sunkumus; tai meilė, kuri dovanoja vaikus; tai meilė,
dėl kurios atiduotum paskutinį kąsnį; tai meilė, kuri nepavydi; tai meilė, kuri
palaiko; tai meilė, kuri dovanoja; tai meilė, kuri varo iš proto; tai meilė,
dėl kurios rizikuoji; tai meilė, dėl kurios verki; tai meilė, dėl kurios
keliesi ryte; tai meilė, dėl kurios perplauksi vandenyną; tai meilė, kurios
neišduodi; tai meilė, dėl kurios kovoji, tai meilė, su kuria nori pasenti; tai
meilė, kuri NIEKADA NESIBAIGIA...
Niekada neužmiršiu to senuko rankų, kiekviena jo rankų
raukšlelė pasakojo apie jo ilgą gyvenimą. Aš jose išskaičiau didelę meilę ir
tai, kad jos ilgai laikė tvirtai suspaudusios kitą ranką...
Jis vis dar laukė... dabar ir aš žinau, kodėl jo žvilgsnis
buvo paskendęs gatvėje...
Jis žinojo, kad šiandien ji nebeateis į pasimatymą, šiandien
jie nebegers kartu vyno... ir nebelaikys
vienas kito už rankų... Šiandien jis palydėjo savo brangiausią žmogų į kelionę,
iš kurios ji niekada nebesugrįš... Jis žiūri pro langą ir laukia jos. Kavinės
durys niekada daugiau neprasivers nuo jos rankų prisilietimo. Jis ją jaučia
šalia, jis ją mato savo prisiminimuose, jis užuodžia jos kvepalų aromatą, jis
girdi jos balsą. Senutė išsinešė jo meilę, tačiau paliko savąją... Amžina
meilė... jos neišskirs net mirtis....
Su meile,
Edita Nyork
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą