Kaip švenčiamos Velykos Lietuvoje ir pasaulyje

Didžioji pavasario šventė - Velykos - simbolizuoja Kristaus prisikėlimą. Ankščiau Velykos buvo švenčiamos kaip gamtos atgimimo šventė, kurios metu mūsų protėviai garbino medžius, burtais ir maldomis bandė užtikrinti gerą derlių. Iš pagoniškos pavasario gamtos atgimimo šventės kilusi kiaušinių marginimo tradicija, tačiau daugelis kitų Velykų papročių atsirado krikščionybės laikais.

Iki 325 m. Velykos buvo švenčiamos įvairiomis savaitės dienomis: penktadienį, šeštadienį arba sekmadienį. 325 m. imperatorius Konstantinas paskelbė, kad Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasarinės mėnulio pilnaties. Tad Velykų data kiekvienais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

Pavadinimo kilmė

Manoma, jog lietuviškas Velykų pavadinimas kilęs iš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj, kuris reiškia Didžioji diena. Velykų pavadinimas taip pat siejamas su žodžiu vėlės, mat mūsų protėviai šiuo laiku aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems maisto, dažniausiai – margučių.

Velykų papročiai

Nuo seno lietuviai Velykas švęsdavo 4 dienas, tačiau senieji papročiai pamažu išnyko. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį vykdavo Velyknakčio budėjimai. Žmonėms susirinkdavus budėti ir melstis prie Kristaus kapo. Tada bažnyčiose pasirodydavo jį saugantys kareiviai, įvairūs persirengėliai, kurie šaudydavo iš patrankų, budindavo užsnūdusius bei krėsdavo įvairiausius pokštus.

Pirmąją Velykų, Ugnies dieną, saulei tekant, prasidėdavo Prisikėlimo pamaldos, kada būdavo šventinami margučiai, druska, duona ir kiti valgiai. Išėję iš bažnyčios, žmonės vieni kitus sveikindavo, bet negaišdavo: buvo tikima - jei neskubėsi Velykų rytą, visus metus vaikščiosi apsnūdęs. Vakare jaunimas eidavo kiaušiniauti, švęsdavo bei giedodavo. Geriausi dainininkai būdavo apdovanojami margučiais ar velykiniais skanumynais. Šią dieną taip pat būdavo renkamas gražiausias margutis.

Antrosios Velykų dienos, vadinamos Perkūno diena, rytą visi miegantys būdavo pažadinami plakant verbomis. Vaikai dainuodami eidavo iš kaimynų prašinėti margučių.Trečioji Velykų diena, vadinama Gegužės, buvo skirta žaidimams, supimuisi. Šią dieną taip pat būdavo laistomasi vandeniu bei garsiai juokiamasi, kad greičiau pabėgtų blogosios dvasios.

Ketvirtąją, Ledų dieną, žmonės nieko nedirbdavo: tikėta, kad darbas gali prišaukti ledų krušą.

Atvelykis

Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu, arba Velykėlėmis. Tada dažniausiai būdavo pabaigiami Velykų valgiai arba ruošiami nauji, tokie kaip per Velykas. Šią dieną kiaušinius dauždavo ir sūpuoklėse supdavosi tik vaikai – tai jų Velykos. Atvelykis - šventinio svečiavimosi pabaiga.

Velykos kitose šalyse

Velykų sekmadienis daugelyje šalių švenčiamas ne tik kaip Kristaus prisikėlimo šventė, bet ir kaip šviesos pergalė prieš tamsą. Kiekviena tauta turi tik jai būdingų velykinių papročių.

JAV ir Kanadoje kiaušiniai dažomi Didžiojo šeštadienio vakare. Sekmadienio rytą visa šeima ieško margučių, kuriuos, kaip pasakoja vaikai, visuose namuose paslepia Velykų kiškis. Jis ne tik slepia margučius, bet ir neša vaikams dovanų. Dauguma šeimų Šiaurės Amerikoje sekmadienio ryte eina į bažnyčią, o vėliau švenčia.

Norvegai per Velykas mėgsta ne tik slidinėti kalnuose bei marginti kiaušinius, bet ir narplioti painias žmogžudystes. Dauguma televizijos kanalų rodo detektyvines istorijas, laikraščiai bei žurnalai jas spausdina, o skaitytojai bando išaiškinti. Suomiams Velykos asocijuojasi su fejerverkais bei ugnies šou, kažkada turėjusiais gąsdinti piktąsias dvasias.

Anglijoje Velykos taip pat švenčiamos linksmai. Tai ne tik žiemos, bet ir Gavėnios pabaiga, todėl ant velykinio stalo būtinai turi būti kumpis. Miestuose vyksta šventės, kur šokėjai šokdami skambaliukais skelbia pavasario pradžią.

Čekijoje ir Slovakijoje Velykų pirmadienio rytą vyrai plaka moteris, taip išreikšdami joms potraukį. Nuplakta moteris kaip atleidimo ir dėkingumo ženklą vyrui duoda margutį. Vakare moterys ant bet kurio vyro gali užpilti kibirą šalto vandens. Panaši tradicija yra ir Lenkijoje, bet dabar ji nėra labai populiari. Šveicarai per Velykas kelioms dienoms važiuoja į pajūrį, o Vokietijoje labai mėgstami šokoladiniai triušiukai. Čia vaikai Velykų rytą randa Velykų kiškio atneštą krepšelį, pilną margučių bei įvairiausių saldumynų.

Pietų Europoje margučiai nedažomi. Italai per Velykas valgo šokoladinius kiaušinius, kuriuose randa plastmasinių žaisliukų ir kitokių staigmenų. Ispanai pramogauja su draugais ir gamina tradicinį Velykų patiekalą – piene išmirkytą keptą duoną, apibarstytą ruduoju cukrumi.

Margutis – Velykų simbolis

Lietuviams, kaip ir daugeliui pasaulio tautų, kiaušinis buvo gyvybės, derlingumo, vaisingumo bei gamtos atgimimo simbolis. Tikėta, jog bažnyčioje pašventinti margučiai įgauna magiškų galių: saugo namus nuo gaisro, derlių - nuo krušos ir sausros, gyvulius - nuo ligų. Senovėje lietuviai kiaušinius visada dažydavo Didžiojo šeštadienio vakare, o Velykų rytą margučius slėpdavo lauke. Vaikams sakydavo, kad juos ten padėjo pro šalį važiuodama Velykė.

Su dažytais kiaušiniais susiję daug lietuviškų velykinių papročių ir žaidimų. Populiariausias vaikų velykinis žaidimas – margučių ridenimas. Buvo manoma, kad kiaušiniams susilietus su žeme pažadindamos požemio dvasios. Margučių daužymas taip pat turėjo simbolinę prasmę: dužus kiaušiniui, į laisvę išeina gyvybę nešanti kosminė gyvatė.

Kodėl per Velykas dažome kiaušinius?

Vienoje legendoje pasakojama, kad tą dieną, kai gimė Romos imperatorius Markas Aurelijus (II a.), višta išperėjo raudonais taškeliais išmargintą kiaušinį. Nuo to laiko tarp romėnų atsirado paprotys dovanoti vienas kitam dažytą kiaušinį. Šią tradiciją perėmė krikščionys.

Pasak kitos legendos, kaip Kristaus prisikėlimo ženklas ant puotos stalo paraudonavo virti kiaušiniai, o kepta višta atgijo. Dar viena legenda pasakoja, kad Marija Magdalena pranešdama draugams apie Kristaus prisikėlimą, rankose nešė kiaušinį, kuris virto raudonu.

Lenkų legenda teigia, jog Mergelė Marija, norėdama pralinksminti kūdikį Jėzų, nudažė virtus kiaušinius skirtingomis spalvomis: raudona, geltona ir žalia. Iš čia kilo paprotys margučius dažyti įvairiomis spalvomis.

Kiaušiniai marginami jau seniai

Pirmieji kiaušinius marginti pradėjo senovės egiptiečiai ir persai. Jie tikėjo, kad kiaušinis - Visatos simbolis. Seniausi dažyti ir brūkšneliais marginti kiaušiniai buvo rasti IV a. Vokietijoje. Lietuvoje margučiai buvo žinomi jau XIII a. Tai liudija Gedimino kalno teritorijoje rasti akmeniniai, kauliniai ir moliniai kiaušiniai. Manoma, kad XVI a. visoje Lietuvoje buvo paprotys per Velykas dažyti kiaušinius.