Draugai, šeima, vyras, žmona, bendradarbiai, vaikai,
tėvai... Mus visus kiekvieną dieną supa tiek daug žmonių, nuo ryto iki vakaro
bendraujame, dirbame, einame, siekiame, skubame. Pasaulis toks didelis, jame
tiek daug skirtingų gyvenimų, tiesą sakant, tiek, kiek pasaulyje žmonių. Ir
visi mes telpame viename skritulio formos kūne – žemėje.
Dažnai susimąstau, o
kas už mus nusprendžia, kokioje žemės dalyje turime gimti? Kodėl vieni gimsta
Afrikoje, o kiti Lietuvoje? Kodėl visi
kalbame skirtingomis kalbomis? Kodėl išpažįstame skirtingas religijas? Kodėl
visi esame suskirstyti į nematomus „luomus“? Kodėl žmonės būna arba geri, arba
blogi? Kas ir kada už mus nusprendžia, kokie turime būti ir kokie gimti? Tai
klausimai, į kuriuos milijonai skirtingų atsakymų, nes vienos tiesos nėra,
kiekvienas galvoja, kad būtent jo tiesa yra tiksliausias atsakymas į visus
kilusius klausimus!!! Pasaulis, žemė yra visų mūsų bendri namai. Tai, ką
darome, ko siekiame, visiems aplink mus gyvenantiems žmonėms matyti kaip ant
delno, o kiti tavo gyvenimą stebi net pro padidinamąjį stiklą. Kartais norisi
pasislėpti nuo visų, pradingti ar tiesiog užsisklęsti vienumoje, ten, kur
niekas neras, ten, kur nepasieks svetimos akys, o svetimos ausys negirdės tavo
minčių. Visi žinome, kaip bendrauti su vienu ar kitu žmogumi, žinome, kada
turime nusišypsoti, o kada parodyti savo ambicijas. Visi mokame pykti,
verkiame, kai jaučiamės įskaudinti. Mus visus kiekvieną dieną supa tiek daug
žmonių, tiek daug emocijų, ne tik savų, bet ir svetimų, – norime to ar ne, jos
mus veikia, blogos emocijos ir žmonės, kurie jas skleidžia, bėgant laikui
transformuoja mus į visiškai kitas asmenybes, mes visi bėgant laikui užsidedame
šarvus, skydus – juk visi norime apsaugoti savo aurą – visi norime vieno:
ramybės savo širdyje!
Taip, visi mes gyvename po vienu dangaus stogu. Bet
kiekvienas iš mūsų turi slaptas duris į stebuklingą vietą, pro kurias niekam
nevalia įžengti, tik Tau. Ten nėra žmonių, nėra kalbų, nėra žodžių, nėra
pykčio, nėra ašarų, nėra melo. Tai vieta, kurioje esi tik TU. Ar esi ten buvęs?
Tikrai esi, tu būni ten kiekvieną dieną, kartais užsuki keletą kartų per dešimt
minučių. Tik ten esi toks, koks gimei, toks, koks esi, ir toks, koks būsi iki
paskutinės savo gyvenimo sekundės. Ten randi atsakymus į visus klausimus, ten nemeluoji pats sau, ten supranti savo
klaidas, ten kuri savo svajones, užsibrėži tikslus ir randi nusiraminimą.
Pasaulis, kuriame gyveni tik TU! Pasaulis, kuriame tu saugus.
Dažnai sakome: „Tu pažinai tikrą mane, tokį, koks aš esu iš
tikrųjų!“ Tai netiesa, nes kokie mes esam pravėrę savo pasaulio duris, neskirta
pamatyti ir pajusti jokiam kitam žmogui.
Ir net jeigu norėtumėm pasikviesti į svečius bent vieną žmogų, kad ir
patį artimiausią, ir pasidalyti su juo savo pasauliu – to niekada nebus, nes
pro tas duris gali įeiti tik tu. Ne tu sukūrei tą pasaulį, bet jis sukūrė tave,
jis tave tobulina, moko, ramina, jis tau dovanoja galimybę pabūti su pačiu
savimi, pabėgti ir nusimetus visus šarvus pailsėti nuo netikrumo. Mums visiems
vos gimus buvo padovanotas raktas į savo pasaulį, saugokime jį, laikykime arti
širdies, nes antro tokio rakto, skirto tik Jums vienam, nėra.
Su meile,
E.N.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą