Per rūką. Ten, kur kryžius rodo kelią

Pajūrio miestas Bray laikomas vartais į vieną iš nuostabiausių Airijos grafysčių - Wicklow: kalnai, išraižyti tūkstančiais upelių, viršūnėse išsimušančių iš po durpių kepurių, ledinio vandens upių, tokių sraunių, kad jų tėkmei neatsilaiko dideli rieduliai, o dar – čia beveik visada tvyro rūkas, apklojantis lygumas net saulėtomis dienomis. Tik nevažiuokite į Bray vakare, kai turistų minios pavargusiu srautu jau susiburia autobusų ir traukinių stotelėse.

Iš Dublino centro traukiniu iki Bray kelionė užims keturiasdešimt minučių. Mieste gyvena apie 36 000 žmonių. Viduramžiais Bray buvo pačiame teritorijos, kurią iš Dublino valdė Anglijos įgaliotiniai, pakraštyje. Toliau žemes valdė gėlų vadai, ilgą laiką - iš O'Toole ir O'Byrne šeimų... 1649 metų vasaros pabaigoje Oliveris Kromvelis buvo sustojęs Bray mieste pakeliui iš Dublino į Wexfordą. Tada čia

gyveno daugiausiai žvejai, gaudydavę žuvį Airijos jūroje, ir Bray buvo pakankamai savarankiška gyvenvietė. Tačiau XVII amžiuje Dublinas pradėjo greitai augti ir „prarijo“ Bray, padarydamas jį savo priemiesčiu, kur apsigyveno, taip vadinamos, vidurinės klasės atstovai...

Bray geležinkelio stotis atsirado 1834 metais, bėgiai buvo nutiesti prie pat jūros, bet norint tiesti juos toliau – iki Wicklow miesto, teko kapoti ir sprogdinti uolas, pakibusias virš vandens. Iki dabar daugelis turistų vyksta į Bray, kad apžiūrėtų šiuos tunelius uolose, nufotografuotų juos... Populiariu pajūrio kurortu Bray tapo XIX amžiaus viduryje, poilsiauti žmonės čia atvykdavo net iš Anglijos ir Škotijos. Laikoma, jog būtent šioje vietoje Airijos jūros vandenys yra šilčiausi ir maudytis čia malonu net rugsėjo viduryje. Kalbama, kad jūroje labai mėgdavo paplaukioti ir žymusis romano „Ulisas" autorius James Joyce, kuris vaikystėje gyveno Bray mieste...

Vieni čia atvažiuoja pasimaudyti, kiti – pasivaikščioti krantine, o treti, teikiantys pirmenybę aktyviam poilsiui, eina iš stoties į kalnus – laikosi kurso į didžiulį kryžių, pastatytą 1950 metais ant

Bray Head kalno viršūnės (790 pėdų virš jūros lygio).

Išeiginėmis dienomis nuo pat ryto turistai vienas paskui kitą eina link kryžiaus. Kalno šlaitu vinguriuoja daugybė takelių: vienais viršūnę galima pasiekti greičiau, kiti, pagal viską sprendžiant, išminti tų, kas mėgsta pasivaikščioti ilgiau – pasigrožėti puikiu vaizdu į jūrą, kalvas, rožine viržių augmenija. Toliau nuo kryžiaus eina keliukas link kaimyninių viršūnių. Ir eiti juo labai rekomenduotina! Kryžius – populiari vieta, o štai toliau, už kokių aštuonių kilometrų, jau visai kitas pasaulis, kurį atveria sau tik užsispyrę keliauninkai, nebijantys pavargti arba pasukti „nežinoma kryptimi“...

Tik pasirenkite tam, kad oras kalnuose dar kaprizingesnis, nei likusioje Airijos dalyje. Štai – karšta, saulėta

diena, norisi prigulti ant šlaito, pailsėti, bet staiga dangų uždengia tamsūs debesys, prasideda lietus, kuris, tarp kitko, baigiasi taip pat netikėtai. Ir vėl šviečia saulė. Bet tereikia paeiti dar pora kilometrų ir tu neri į tirštą rūką – tokį, kad nesimato aplinkui nieko per ištiestos rankos atstumą. Pojūčiai fantastiški! Matai, kaip rūkas juda link tavęs: iš pradžių jis apsupa iš visų pusių tavo kojas, o už poros minučių tu jau visas jame. Tarytum stovėtum debesyje. Norisi užmerkti akis ir išsivaizduoti, kad tu virš žemės, danguje, kur debesys visada kerinčiai gražūs, ir labai norisi juos pasiekti, šokti į juos, gulėti ant jų, vaikščioti po saulės nutviekstas pūkuotas „kalvas“... Bet vis tik tu jauti žemę po kojomis. Nors gal tai visai ne Žemė? Gal per debesį tu patekai į pasaulį, apie kurį svajojai ir kurį sapnavai?

Suskaičiavau iki dešimties ir atmerkiau akis. Aplinkui vis dar tvyrojo tirštas rūkas, bet staiga jis pradėjo sklaidytis, bėgti nuo saulės spindulių, nusprendusių išvaikyti rūką, turbūt tam, kad keltų saulės dievas Lughas galėtų atidžiau apžiūrėti žalias kalvas, po kuriomis įėjimas į požeminę priešo karalystę...

Aplinkui nebuvo nieko – tik pilki akmenys, išmėtyti po viršūnes didžiosios dievaitės Danu tarnų, ir aromatingi viržių krūmeliai. Kažkur toli apačioje girdėjosi jūros bangų keliamas triukšmas, jūra plaukė nedidelis žvejų barkasas. Iki saulėlydžio liko apie valandą. Nusprendžiau pasistatyti palapinę tiesiog ant kalno višaus – už žmogaus ūgio dydžio akmenų, kurie sulaikydavo iš jūros pusės pučiančio vėjo smūgius. Greitai mano turistiniame puode kunkuliavo vanduo su čiobrelio, dieną pririnkto ant kalno šlaito, šakelėmis. Čiobrelis laikomas magišku augalu, kurio aromatas nugina šalin piktas dvasias. O aromatas puiku. Rekomenduoju visiems. Bet gerti čiobrelių arbatą maloniau ne namuose, o ant kalno viršaus, vidury nakties, kai tu esi visai vienas, o mėnulis sidabruoja akmenis aplinkui ir tyliai ošia jūra...

Igoris Meidenas