Sedėjau ankstyvą rytą savo virtuvėje, kuri buvo paskendusi
tekančios saulės spinduliuose...tiesiog sedėjau, nors tą akimirką galėjau
veikti daugybę kitų darbų, tačiau kėdė mane buvo surišusi nematomomis
grandinėmis. Tiesa, nebuvau visiškai
viena, draugiją man palaikė garuojančios
kavos puodelis.
Tyla, kuri mane supo,
atrodė tokia įtartina, rodės, kad ji laukia, kol aš pradėsiu kalbėti pati su
savimi, bet aš sedėjau ir tylėjau. Staiga pakėliau akis į viršų ir pamačiau ant
sienos kabantį laikrodį, vėliau jį ir išgirdau, tokioje tyloje, kurioje aš
buvau paskendusi tą minutę, nebuvo įmanoma neišgirsti vienodo ritmo- tik
tak...tik tak...tik tak...Laikrodis. Susimąsčiau. Jame paskendęs visas mano
gyvenimas, visų mūsų gyvenimai. Mes visi esame priklausomi nuo vieno ritmo-tik
tak, nuo dvylikos skaičių jame ir nuo dviejų rodyklių, tiesa, skiriasi tik
laikrodžių formos ir spalvos kiekvieno namuose, tačiau visų „tik- tak‘‘ tikslas
yra vienodas- skaičiuoti mūsų gyvenimo laiką.
Ironiška, kai pagalvoji, mes patys nusiperkame tas dėžutes parduotuvėse,
pasikabiname ant sienos ir gyvename pagal jo skleidžiamą ritmą, o rodyklės jame
ant tų mažų skaičiukų, lyg žaizdamos su mumis nurodo mums ką būtent dabar
turime veikti, nes neduok Dieve, nespėsi paskambinti į tau reikiamą vietą
laiku- rodyklė nukeliaus ant kito skaičiaus...ir tu jau pavėlavai. Kodėl
parduotuvėse prekiaujama tik laikrodžiais,kodėl niekas niekur neparduoda laiko?
Pažystų begalę žmonių, kuriems dvidešimt keturios valandos paroje yra per mažai
ir jie tikrai paaukotų savo santaupas, tam kad galėtų įsigyti papildomų
valandų...
O gal tiesiog mes nemokame gyventi? Gal tiesiog mes nemokame
žengti kartu su tuo vienu ritmu –„tik tak‘‘ ? Kad ir aš pati dabar- sėdžiu,
pati save „prisirakinus kėdėje“ ir stebiu, ką veikia laikas laikrodyje, užuot
dirbusi darbus, kurie manęs laukia realiame gyvenime. Juk žinu, kad vėliau
maldausiu visų pasaulio laikrodžių sustoti nors penkioms minutėms,tam, kad suspėčiau atlikti svarbų reikalą....bet net
ta mintis šiandien manęs kažkodėl neįtikino pakilti nuo kėdės...
Stebiu valdingas rodykles toliau...Suprantu, kad mes visi
lyg kaliniai, įkalinti laiko kalėjime, prieš laiką mes visi lygus ir tame
kalėjime visų galimybės vienodos, tik vieni žino, kaip draugauti su laiku, kad
jis jiems būtų pavaldus, o kitiems laikas nieko nereiškia, jie neįvertina jo,
todėl laikrodis jų gyvenime paima viršų ir žaidžia su jais, stebėdamas ir
mėgaudamasis, kaip žmogus nespėja į dvidešimt keturių valandų traukinį.
Laikas, rodyklės, valandos, minutės, sekundės... Tokios jau
gyvenimo taisyklės...Yra milijonai, milijardai laikrodžių pasaulyje ir jie visi
skaičiuoja vieną laiką, tačiau tas laikrodis, kuris kabo Jūsų namuose ar ant
Jūsų rankos, skaičiuoja TIK Jūsų laiką- susidraugaukite su savo laikrodžiu
taip, kad kiekvienos dienos pabaigoje, jis Jums „padovanotų“ papildomas penkias minutes, tam, kad
suprastumėt, kad Jūs valdote savo laiką, o ne jis Jus....
Su meile,
Edita Nyork
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą