Kas yra Ajurveda?

Sanskrito žodis ayur reiškia „gyvybė“, veda – „žinios“. Taigi, ajurveda – mokslas apie gyvybę, harmoningai apjungiantis tokias sritis, kaip fizinis kūnas, subtilus kūnas ir siela. Kas yra fizinis kūnas, mes žinome. Subtilus kūnas susideda iš gyvybinės energijos (prana), proto, intelekto bei netikro ego. Siela – dvasinė kategorija, esanti už mūsų materialaus supratimo ribų.

Ajurveda labai plačiai ir giliai nagrinėja žmogaus sveikatą, ir ji čia suprantama visiškai kitaip, nei priimta šiuolaikinėje medicinoje, kuri daugiausia užsiima fizinių ir psichinių negalių gydymu. Ajurveda teigia, kad sveikiausias žmogus yra tada, kai jis užsiima dvasine praktika.

Ajurveda, kaip praktiškas ir išmintingas mokslas, suteikia mums galimybę palaipsniui pažinti savo dvasinę prigimtį. Pirmiausia ji duoda žinias, kaip gydyti ir teisingai prižiūrėti grubųjį ir subtilųjį kūnus. Tačiau tikroji sveikata ir laimė ateina tada, kai mes savo gyvenimą ir veiklą tvarkome pagal dvasinius dėsnius. Kitaip sakant, tiek grubus, tiek subtilus žmogaus kūnai skirti tam, kad siela išmoktų teisingai jais naudotis ir, palaipsniui tobulėdama, pasiektų aukščiausią, dvasinę laimę. Taigi, ajurveda yra tokia disciplina, kuri, nežiūrint jos medicininio pobūdžio, vis tik yra glaudžiai susijusi su dvasine praktika.

Meditacija

Ajurvedos požiūriu mes esame nemirtingos būtybės, kurios neturi nieko bendro su materialiu kūnu ir protu. Dabartinėje visuomenėje asmenybe laikoma individuali fizinių ir psichinių žmogaus savybių kombinacija. Tačiau ajurveda asmenybės netapatina nei su subtiliu, nei su fiziniu kūnu. Senieji ajurvediniai manuskriptai teigia, kad „aš“ yra amžinas, o ne mirtingas reiškinys, kuris nei serga, nei sensta, ir yra anapus grubiojo ir subtilaus kūnų ribų.

Tam, kad galėtų gyventi materialiame pasaulyje, siela turi naudotis materialiu kūnu, kuris, laikui atėjus, suyra. Grubųjį kūną siela valdo proto, atsparaus laiko įtakai, pagalba. Subtilus kūnas, suirus grubiajam, išlieka ir lydi sielą į naują įsikūnijimą. Tačiau, nors jis ir nesensta, per ilgą laiką jame susikaupia didžiulis mūsų poelgių krūvis, kuris, savo ruožtu, kuria mums gerą ar blogą karmą. Todėl neprotingas kūno panaudojimas verčia mus visaip kentėti. O juk abu kūnai – grubusis ir subtilus – duoti mūsų dvasiniam „aš“ tam, kad jis galėtų rasti teisingo ir laimingo gyvenimo būdus. Naudodamiesi daugelio išmintingų žmonių patikrintu žinojimu ir praktikuodami teisingą gyvenimą, mes galų gale pasieksime gyvenimo tobulybę, eidami ajurvedos nurodytu keliu.

Dauguma Vakarų pasaulio knygų, paskirtų ajurvedai, pristato ją kaip tam tikrą kompleksą priemonių, kurių paskirtis – gydyti grubųjį kūną. Knygos tik trumpai pamini proto, intelekto ir juslių veiklą ir dar mažiau kalba apie sielą. Tačiau istoriniai faktai kalba visai ką kita. Ajurveda žmonijai buvo duota tam, kad kiekvienas iš mūsų, tapęs visais atžvilgiais sveiku žmogumi, pajustų dvasinį prašviesėjimą.

Deja, dėl to, kad šis senovinis mokslas suvokiamas neteisingai, daugelis žmonių susidarė nuomonę, kad svarbiausia ajurvedoje – tai kūno valymo procedūros, atjaunėjimo būdai ir teisinga mityba. Bet iš tikrųjų tai tik pirmutinės pakopos, kurios padeda žmogui bent kiek apvalyti savo sąmonę, tokiu būdu ruošdamos jį dvasiniam gyvenimui. Daug svarbesni ajurvedos aspektai yra mokymas apie protą ir intelektą bei jų panaudojimą, siekiant sveiko ir laimingo gyvenimo.

Šiuolaikinis mokslas sako, kad visų ligų priežastimi yra užteršta gamta, neteisingas žmonių elgesys ir klaidingas savo kūno supratimas. Iš dalies tai tiesa. Tačiau ajurveda nurodo kitą priežastį – tai neteisingas savo amžinosios dvasinės prigimties suvokimas. Dirbant su savimi, tas žinojimas atsiveria, ir žmogus nedelsiant patiria dvasinę laimę. Jis įgyja sugebėjimą teisingai elgtis šiame pasaulyje, tuo pačiu teisingai vertinti ir savo subtilųjį bei grubųjį kūnus. Tokiu būdu, patirdami dvasinę laimę, mes automatiškai gauname ir gerą sveikatą. Vedos teigia, kad tik einant dvasinės praktikos keliu galima užsigarantuoti sveikatą ir laimę.

Laimingas žmogus

Jūs, tikriausiai, jau supratote, kad ajurveda nesikoncentruoja į biochemines organizmo reakcijas, ji pateikia žmonėms daug gilesnes jų kančių priežastis, todėl mes turime realias galimybes pašalinti pačias didžiausias kūno negalias ir pakeisti savo likimą.

Dabartinio mokslo požiūriu mūsų gyvenimas apsiriboja kūno funkcijomis, o pats kūnas – tai tiesiog tam tikra materialios erdvės vieta, kurioje egzistuoja protas, kaip biocheminių smegenų reakcijų veiklos produktas. Ajurveda grubųjį kūną vertina ne kaip savarankiškai egzistuojančią struktūrą, o kaip įrankį, kuriuo naudojasi protas ir intelektas, patys, savo ruožtu, būdami sielos instrumentais, be kurių ji negalėtų egzistuoti materialiame pasaulyje.

Senovės šventraščiai nurodo, kad grubusis, fizinis kūnas nėra pati svarbiausia priežastis, dėl kurios mes patiriame įvairiausias kančias ir ligas. Daug svarbesnė visų mūsų problemų priežastis – neteisinga proto bei intelekto veikla. Todėl, nedirbdamas su savo charakteriu ir nesigilindamas į gyvenimo prasmę, žmogus negali įveikti net paprasčiausių negalavimų.

Ajurveda teigia, kad darbą su savo charakterio bruožais reikia įtraukti į visas gydomąsias praktikas kaip būtiniausią sveikatingumo priemonę. Tik apvalius protą nuo negatyvizmų, galima užsitikrinti stabiliai gerą sveikatą, galinčią atsilaikyti prieš visokius netikėtumus. Tačiau ir protas nėra galutinė instancija, kovojant su gyvenimiškais sunkumais. Jį kontroliuoja intelektas, kupinas žinojimo apie tai, kas yra laimė. Mes visi gyvename tam, kad patirtume nuolatinę laimę, o būtent intelektas ir kontaktuoja su laimės šaltiniu. Todėl ne protas, o intelektas apsprendžia mūsų likimą. Tokiu būdu, sąvoka „aš“ siejasi ne su kūnu, kaip dabar priimta galvoti, ir netgi ne su protu, o vien tiktai su siela.

Jeigu „aš“ – tai siela, o ne kūnas ir protas, tad kai aš (dvasinė siela) kenčiu, tai savaime suprantama, kad, apart kūno, proto ir intelekto gydymo, reikia dar kažką daryti. Ir štai tokia veikla, skirta sielai, visose pasaulio kalbose vadinama dvasine praktika. Be jos mes niekada nebūsime tikrai sveikais ir pilnaverčiais žmonėmis. Ajurveda pateikia būtiniausias žinias, reikalingas darbui su savimi. Ši veikla vyksta etapais, lėtai, bet garantuotai gerinančiais mūsų sąmonės būklę.

Pirmasis gydymo etapas – kūniškų negalių gydymas teisingos mitybos, ajurvedinių vaistų ir masažo, organizmo valymo priemonių ir mankštos pratimų pagalba. Tai pats žemiausias gydymo lygis, kuris mums suteikia tik laikiną palengvėjimą.

Antrasis etapas – fizinių ir psichinių ligų profilaktika. Čia naudojamos tokios priemonės, kaip dienos režimo laikymasis, ajurvedinės jauninančios priemonės, chatcha-joga, pranajama (kvėpavimo pratimai) bei kūno higiena. Šios kasdieninės priemonės, palengvindamos mūsų gyvenimą, vis tik nepašalina problemų priežasties – neteisingo supratimo apie gyvenimą.

Trečiasis gydymo etapas – kai žmogus ugdosi teisingus santykius su sociumu. Ir čia pirmučiausią vietą užima darbas su savo charakteriu, pozityvaus mąstymo ugdymas. Pacientui šiame etape reikalingas ajurvedinis gydytojas, kuris kartu būtų ir mokytojas dorovės, moralės ir šeimyninių bei visuomeninių pareigų klausimais. Nuolankiai klausantis jo nurodymų ir griežtai jų laikantis, palaipsniui galima susikurti labai gerus santykius su mus supančiais žmonėmis.

Ketvirtame etape siekiama teisingo aukščiausio žmogaus gyvenimo tikslo supratimo, ir čia jau reikalingas dvasinis mokytojas. Daugiausia dėmesio skiriama darbui su savo įsitikinimais ir požiūriu į gyvenimo prasmę. Vyksta intelekto valymas, ugdant savyje asketizmą, atliekant aukojimus, skaitant vedinius himnus, maldas ir mantras. Mokytojo malonės dėka žmogus visiškai atsikrato blogų įpročių ir išsiugdo potraukį dvasinei laimei, kuris greitai pašalina blogą karmą ir užtikrina sėkmę tolesniame gyvenimo kelyje.

Penktame etape ugdomas teisingas dvasinės realybės suvokimas. Žmogus, visiškai susikoncentravęs į meilės tarnystę Viešpačiui ir visoms gyvoms būtybėms, patiria giliausius dvasinius išgyvenimus. Senovinis mokslas skelbia, kad tikroji laimė pasiekiama, tik pasiaukojančiai užsiimant dvasine praktika, ir tik šitame etape.