Iš vienos pusės atmintis – tai tarsi saugykla, kurioje kaupiama patirtis. Atrodo, viskas aišku. Iš kitos pusės – ji laikoma fenomenu. Kodėl?
Fenomenali
atmintis - nepaprastai įdomus ir kol kas mažai ištyrinėtas reiškinys. Tačiau
egzistuoja skirtingos atminties rūšis.
Tai yra trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Trumpalaikė – aktyvioji, trunka
keletą sekundžių; ilgalaikė – pasyvioji, trunka kelias minutes, valandas ar
metus. Kai kuriuose vadovėliuose yra minima ir sensorinė dar kitaip momentinė
atmintis, kuri išsaugo pojūčius. Nauji tyrimai iš esmės keičia mokslininkų
sampratą apie atminties paskirtį ir struktūrą. Deja, ne visada galime didžiuotis tuo, ką
prisimename iš savo praeities potyrimu.
Prisiminimai
yra sudaryti iš jausminių ir vaizdinių įspūdžių, o iš jų, kaip iš atskirų
puzlės detalių, mes sudėliojame prisiminimus į visumą, kartais ir ne visai tiksliai. Todėl
psichologai kartais ją vadina
„konstrukcinę atmintis“, nes jį kažkuo panaši į vaizdo kameros
reprodukcinę atmintį. Jeigu pasirinktume
tradicinį mąstymo kelią, būtų sunku suprasti, kodėl atmintis turėtų būti
sutvarkyta tokiu principu. Juk šiuolaikiniai smegenų tyrinėjimai dažniausiai
atmintį sieja tik su praeitimi ir mūsų gebėjimu ją tiksliai atkurti.
Vis
daugiau smegenų tyrinėtojų ir psichologų,
yra įsitikinę, kad tai tik viena medalio pusė. Atminties savybė yra
konstruoti, pasak mokslininkų, daugiausia grindžiama tuo, kad atmintis labiau
lavėja dėl minčių apie ateitį, o ne apie praeitį. Kai mes įsivaizduojame kažką
kas mūsų laukia ateity, turime mąstyti kur kas lanksčiau ir įdėti daugiau
pastangų, nei tada, kuomet mėginame viską labai tiksliai prisiminti kas buvo
įvykę su mumis praeityje.
Koks
būtų žmogus be atminties?
Jei
taip būtų, ko gero, būtų visiškai kvailas. Kodėl? Todėl kad, smegenų treniruotė
labai reikalinga, jį lavina žmogaus atmintį ir dirgina žmogaus smegenis, jos,
savu ruožtu, skatina nervus įjungti veiklai daugiau ląstelių. Duomenų saugykla
išsiplečia ir susidaro daugiau vietos informacijos kaupimui.
Žmogus,
kuris greičiau priima informaciją ir ten ją geriau apdoroja, vienareikšmiškai
turi pranašumų. Jis gali greičiau galvoti, geriau susikaupti, kasdieniniame gyvenime
yra lankstesnis ir įsisavina daugiau žinių. Žmonės, kurie treniruoja savo
trumpalaikės atminties saugyklą, tampa intelektualesni, išmintingesni,
psichologiškai stipresni ir ištvermingesni.
Kas turi įtakos atsiminimams? Kodėl kartais atmintyje išlieka
tik nereikšmingos detalės?
Visi
turime atminties spragų. Dažnai pamirštame neseniai nutikusius įvykius,
pasitaiko, kad sunkiau įsimename telefono numerius ar žmonių vardus. Būna, kad
kiekvieną dieną patiriame susierzinimą ar pyktį, kai negalime prisiminti
reikiamos informacijos. Tačiau kartais mes atsimename įvykius, kuriuos mieliau
būtume pamiršę. Mes visi turime atmintį, tačiau ne visi sugebame ją veiksmingai
išnaudoti. Jei norime išsaugoti informaciją mokydamiesi, skaitydami, atmintį
turime nukreipti tikslingai, kontroliuoti ją. Tik išmokę kontroliuoti ir
treniruoti atmintį atsiminsime tai, ko mums
reikia. Žmonės, kurie treniruoja savo atmintį, nesvarbu trumpalaikė ji
ar ilgalaikė, didina savo atminties saugyklas, tampa intelektualesniais,
išmintingesniais.
Tyrimai
parodė, kad po gerų ilgalaikių atostogų žmonės darosi kvailesniais. Žmogaus dvasinė būsena atostogų metu būna
suglebusi, o po 5 dienų poilsio paplūdymyje sumažėja trumpalaikė duomenų
saugykla, dėmesys ir intelektas. O jau po
trijų savaičių dykinėjimo paplūdimyje
nuodai mūsų pilkose smegenų ląstelėse išsikeroja. Grįžus po atostogų
mums būna sunkiau susikaupti, dažniau darome klaidas.
Ar
ištrinami tik nemalonūs prisiminimai? Kaip ir dėl ko vykdoma prisiminimų
atranka?
Nebūtinai.
Kartais mes ne iš niekur, išgirdus kokią melodiją ar užuodus seniai pamirštą
kvapą, prisimename nemalonius įvykius ar situacijas iš praeities. Todėl teigti,
kad nemalonūs prisiminimai yra ištrinami, būtų neteisinga. Jokios atrankos
specialiai mes nevykdome. Tai priklauso tik nuo situacijos į kurią žmogus
patenka. Jei asmenybės ego yra užblokuotas neigiamomis emocijomis ar
nervingumu, pvz., gėdos, kaltės jausmo, pasišlykštėjimo, tada į darbą kimba
psichikos apsauginiai mechanizmai, kurių funkcija šiuos pojūčius stengiasi
ištrinti ar nuslopinti į pasąmonės gelmės, taip kovoti prieš juos motyvuojančius norus. Kartais
išgyvenimai, esantys mūsų galvose, yra tokie nepakeliami ir skausmingi, kad
atmintis juos ištrina iš sąmonės ir giliai užrakina. Šis procesas yra vadinamas
supresija, arba slopinimu. Kad lengviau suprastumti kaip tai vyksta,
pateikiamas pavyzdys, moteris sako: „Ir kodėl aš visada pamirštu nueiti pas
dantų gydytoją?“ Atsakymas labai paprastas. Kadangi šios moters atmintį veikia
neigiamos emocijos, baimė, kad dantį skaudės, jaus skausmą, ji paprasčiausiai
ištrina iš savo atminties šį veiksmą, nueiti pas dantistą.
Kaip
atmintis sukuria tai, ko iš tiesų nebuvo? Kur slypi gebėjimo projektuoti ateitį
paslaptis?
Minčių
susitelkimas į ateitį suaktyvina visas tas smegenų sritis, kurios ir atsako už
atmintį. Taip yra, matyt, todėl, kad gebėjimas įsivaizduoti ateitį glaudžiai
susijęs su asmenybės atmintimi. Nuojauta sako, kad neįmanoma būtų įsivaizduoti
ateities scenarijaus, jeigu jis paprasčiausiai nebūtų sudėliotas iš didesnių ar
mažesnių prisiminimų nuotrupų. Prefrontalinė smegenų žievė, kaip tik ir yra
atsakinga už trumpalaikių atsiminimų saugojimą, o sinapsės yra ryšiai, kurių
dėka mes gebame priimti, apdoroti, išsaugoti ir atgaminti informaciją. Mokslininkų
teigimu, žmogui senstant atmintis blogėja ir didėjantis kortizolio (streso
hormono) kiekis kraujyje lemia laipsnišką sinapsių nykimą. Tyrimo autorių
teigimu, trumpalaikės atminties sutrikimai, kuriuos lemia streso hormonai,
pasireiškia jau sulaukus maždaug 65 metų amžiaus.
Ar
atmintis gali krėsti pokštus, išsikraipyti, pavesti...?
Tokie
dalykai įmanomi, bet jie labai reti. Tai įvyksta per išskirtines situacijas.
Būna kad iš komos atsibudę žmonės elgėsi keistai kalbėjo kalbomis, kurių
nemokėjo prieš ištinkant komai, buvo tik kažkur nugirdę, prisiminė tai, ką,
rodos, buvo amžinai pamiršę ar aplamai net nemokėję. Taip pat pasitaiko, kad
informacija gali būti iškraipyta, ar pateikta netinkamai ir nelaiku. Daug
rašoma ir apie tai, kaip žmonės visiškai praranda atmintį. Juos ištinka
amnezija. Jie net savo vardo gali neprisiminti, gyvenimo įvykių, praeities.
Tiesa, būna atvejų, kuomet panaudojus hipnozę ji būna dalinai atkuriama.
Atmintis
nėra beribė. Kiek daug galima atsiminti?
Žmogaus
atmintis, iš tiesų, yra beribė. Mūsų smegenys negali būti perkrautos net ir
tais atvejais, kai mus užgriūva informacijos lavina. Mes turime daugiau nei 400
milijardų smegenų ląstelių, ir kiekviena šių nervų ląstelių savo ruožtu
išsišakoja iki 10 tūkstančių junginių. Iš šios milžiniškos pajėgumo taupyklės
mes per visą savo gyvenimą išnaudojame tik mažą dalelytę. Mokslininkai įrodė,
kad žmogus išnaudoja tik apie 4% savo smegenų resurso.
Kodėl
atmintis silpsta? Ar tam įtakos turi vien tik fiziologiniai procesai?
Tikriausiai dėl daugelių priežasčių. Dėl sėnėjimo
procesų,kasdieninio streso,alkoholizmo,narkomanijos,rūkymo ir t.t.Yra įrodyta,
kad egzistuoja potencialus ryšys tarp streso hormonų ir trumpalaikės atminties:
didelis kortizolio (natūralaus atpalaiduojančio hormono, išsiskiriančio streso
metu) kiekis kraujyje gali lemti trumpalaikės atminties sutrikimus bet kokiame
amžiuje.Akivaizdu, kad kiekvienas, norintis išsaugoti gerą atmintį, turi
rūpintis streso kontrole ir tinkamu miegu. Miego metu naujos informacijos
įsiminimas vyksta itin intensyviai. Svarbu prisiminti, kad dalis miegui gerinti
vartojamų vaistų sutrikdo sveiko miego struktūrą ir gali pabloginti atmintį,
ypač vyresnio amžiaus žmonėms.
Kadangi smegenų sveikata priklauso nuo kraujagyslių
būklės, vadinasi, norėdami, kad atmintis būtų gera, turime rūpintis širdies ir
kraujagyslių sistema, vengti riebaus maisto, valgyti daug vaisių ir daržovių,
nerūkyti , reguliariai mankštintis. Tyrimai rodo, kad reguliari mankšta ne tik
padeda išsaugoti gerą kraujagyslių būklę, bet ir skatina medžiagų, apsaugančių
nervų ląsteles, išsiskyrimą.
Kaip
galima atmintį lavinti?
Daug
pastangų nereikia. Kada kažką mokinamės ar norime įsiminti, tai vertėtų daryti
sąmoningai, suvokiant visą procesą. Be suvokimo veiksmingas mokymasis yra
neįmanomas. Mes negalime atsiminti to, ko paprasčiausiai nesuvokiame. Akimis
mes matome, o ausimis girdime. Norėdami, ką nors atsiminti, mes turime įdėmiai
žiūrėti ir klausytis. Iš aplinkos mes suvokiame tik dalį, o tai priklauso nuo
mūsų dvasinės būsenos, interesų bei kitų veiksnių. Svarbiausia yra išankstinis
mūsų nusiteikimas, gebėjimas susikaupti, įsiklausymas į savo vidinį pasaulį.
Viena didžiausių reikšmių, lemianti mūsų įsiminimą, yra psichologiniai
veiksniai, tai emocijos ir dėmesys. Dažnai dėl atminties problemų kaltas tik
motyvacijos trūkumas. Trūksta banaliausio noro.
Giedrė Lenkaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą