Atvelykis Mulingare: net dangus prašviesėjo

Nepaisant atšiaurių oro prognozių ir ilgos, lietingos nakties, Mulingaro lietuviai susirinko švęsti Atvelykio ir tikrai neapsiriko. Nebuvo nei žadėto lietaus, nei perkūnijos. Džiaugėmės naujais veidais – smagu, kad prie mūsų prisijungia vis nauji žmonės.

Atvelykio tradiciją prisimename nuo mažumės, kai savaitei praėjus nuo Velykų ėjom kažkur žaisti, dar kartą ridendavom kiaušinius, gaudavom saldainių... Senovėje iki Atvelykio stengtasi pasveikinti su Velykomis visus, kurių nespėta pasveikinti per Velykas. Tą savaitę lankydavo kapus, nes tikėta, kad su gamta atgimsta ir protėvių vėlės, kurios su pirmuoju Perkūnu nugrimzta atgalios. Ant kapo padėdavo kiaušinių. Atvelykiui vėl iš vakaro dažydavo kiaušinius, paprastai visus, kiek vištos padėdavo per savaitę nuo Velykų. Tačiau tą dieną kiaušinius dauždavo tik vaikai. Ne veltui Atvelykis dar vadinamas Velykėlėmis, arbai vaikų Velykomis.

Kas Lietuvoje Velykų taip labai ir nešvenčia, šįkart visgi prisidėjo, nes tik kiekvienas atsinešdami dalį savęs ir savo sugebėjimų sukuriame šventę sau ir savo vaikams. Juk ne taip jau čia mūsų ir daug – dainos žodžiais, tik trys milijonai. Ką ten 30 tūkstančių… (maždaug tiek mūsų gyvena Arijoje).

Margučio nešimas šaukšte, krepšinio ritulys (kaip kitaip gi bepavandinsi rungtį, kai kamuolys ridenamas tarp visų komandos narių pėdų ir vėliau nešamas mesti į gigantišką krepšį, kurį šįkart atstojo gimnastikos lankas masažuoklis) ir kitos estafetės... Komandos azartiškai rungtyniavo, pirmavo tai raudoni, tai žali, bet laimėjo Draugystė. Galiausiai susirėmė proto galiūnai. Atsakant į komandų klausimus „Taip ir Ne“ arenoje, veršis patapo kiaulės broliu (posakis „Bliauna kaip Velykų veršis“), sūpynės įgavo keturias kojas (vienas iš dalyvių nusistebėjo: „Su kojom, bet ne gyvūnas?“).

Vaikai piešė, rideno margučius, skanavo Velykinio stalo gardėsius. Kur buvus, kur nebuvus, pasirodė ir Velykų Bobutė su Zuikučiu.

Kadangi taip neblogai sekėsi, tai buvo minčių, kad kita proga susitikti gali būti Joninės. Tiesa, iki jų dar toli, ir kaip ir visada reikės vis ką nors paorganizuoti. Į mūsų susitikimus kviečiami visi, kam įdomu ir rūpi. Sekite Mulingaro lietuvių bendruomenės feisbuko puslapį ir nepraleiskite progos prisijungti, draugiškai šnektelti ir smagiai pasibūti.

Indra Karklas

Nuotraukos: Robertas Būdvytis