Laikrastis Lietuvis

AIRIJOS ANTROJO PASAULINIO KARO DIDVYRIAI

Žmonijos istorija yra išgyvenusi daugybę karų, invazijų, išpuolių su visomis baisiausiomis tų įvykių pasekmėmis. Karų aukų skaičiai yra milžiniški, o nuostoliai neištaisomi. Karas palietė netgi tas šalis, kurios laikėsi neutraliteto – viena iš jų buvo Airija.

Airiai visada pasižymėjo drąsa ir kovingumu – dauguma jų dalyvavo įvairiose kovose, vedami giliai juose įsišaknijusio tiesos siekimo jausmo, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, kovojant prieš tautos engėjus.

Per Pirmąjį pasaulinį karą saloje buvo suformuoti 3 savanorių padaliniai, turėję gerą karinę parengtį. Per Antrąjį pasaulinį karą tokių padalinių nebuvo, tačiau jau 1942 metų sausio mėnesį keli aršūs fašizmo priešininkai Europoje suformavo garsią Airijos pėstininkų brigadą.

Drąsūs “Laukinių žąsų” (Wild Goose) palikuonys kovojo jūrų mūšyje dėl Atlanto, dalyvavo Rusijos Arkties ekspedicijoje, kilo su lėktuvais į dangų, kad apsaugotų Britaniją nuo Vokietijos išpuolių, dalyvavo pėstininkų kovose Europoje, Afrikoje ir Azijoje.  Jų vardai yra iškirsti daugelio pasaulio šalių memorialuose ir obeliskuose, amžiams įrašyti į pasaulio istorijos metraščius.

Brigados generolas

Legendinės 38-osios Brigados ištakos siejamos su atsargos generolo Hubert Gough vardu, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo 5-ajai armijai.

1941 metų rugsėjo 26 dieną jis parašė laišką į laikraščio „The Times of London” redakciją, siūlydamas atkurti Airijos karinį padalinį, kuris „jau įrodė savo drąsą ir nenugalimą dvasią“, kovojant Pirmajame pasauliniame kare.

Generolas Hubert Gough garsėjo savo nevaldomu temperamentu, bet jo anksčiau vadovaujama „Ulster brigade“ garsėjo nepriekaištinga disciplina ir pasiaukojimu tėvynei.

Idėją suburti Airijos karių brigadą karštai palaikė pagarsėjęs savo diplomatinėmis gudrybėmis Didžiosios Britanijos Ministras Pirmininkas Winston Leonard Spencer Churchill , kuris visais būdais bandė įtraukti Airiją į karą.

Airijos vyriausybės vadovui Éamon de Valera jis ne kartą priekaištavo, kad tas „žaidžia tai su vokiečiais, tai su japonais“, priešpastatydamas jam tūkstančius airių patriotų, kurie negailėdami savo gyvybės, kovoja už tautų laisvę.

Winston  Churchill numylėtinis

Winston  Churchill asmeniškai padėkojo iš Tipperary grafystės kilusiam kapitonui-leitenantui Eugene Esmonde, kuris vietoj religinės karjeros pasirinko tarnystę Britanijos karinėse oro pajėgose.

1941 metų gegužės 24 dieną, Eugene Esmonde vadovavo keletui torpedų-bombonešių “Fairey Swordfish” (“Kardžuvė”), įveikusių pavojingą 120 mylių skrydį per Šiaurės Atlantą. Eskadrilė atakavo vokiečių šarvuotą laivą “Bismarck”, kuris ilgą laiką terorizavo sąjungininkus ir taikliomis atakomis padarė jam nepataisomą žalą.

Kruvini ir įtempti mūšiai virš Atlanto atnešė pergalingą lūžį karo veiksmuose – Vokietijos karinis laivynas atsisakė plaukti į vandenyną ir dalyvauti groboniškuose laivų užpuolimuose. Netrukus po to Vokietija neteks savo karinių bazių Atlanto vandenyno pakrantėje, o vėliau praras ir pramoninį potencialą žemyne.

Tačiau ši pergalė nusinešė daug drąsių pilotų gyvybių, žuvusių mūšiuose virš Atlanto vandenyno. Žuvo ir kapitonas Eugene Esmonde, kuris po mirties buvo apdovanotas Viktorijos Kryžiumi (Victoria Cross). Antrojo pasaulinio karo metais aštuoni airių kariai gavo šį garbingiausią Didžiosios Britanijos apdovanojimą, kuris suteikiamas tik išskirtiniais atvejais, kariui parodžius nepaprastą drąsą ir pasiaukojimą.

Airiškasis kautynių meistras

Tokių didvyrių gretose buvo ir Airijos lakūnas Brendan Finucane. Jis per keletą karo mėnesių numušė 32 nacių lėktuvus ir buvo paskirtas Karališkųjų oro pajėgų vadu. Jam buvo 21 metai ir jis yra jauniausias karys, kriam kada nors buvo suteikas toks aukštas apdovanojimas.

Žurnalas “NewYork” pavadino jį tikruoju „Airijos kovotoju“ arba „kovinguoju Airiu“  (fighting Gael), o dienraštis  „Chicago Herald” išspausdino jo nuotrauką su prierašu „Flying Shamrock terror of the Nazis”.

Brendan Finucane labai gerbė ir brangino pats Winston  Churchill, kuris aukštai vertino jauno vado didvyriškumą ir drąsą, prašydamas jį vadovauti Britanijos BBC airiškam padaliniui, kurio kodinis pavadinimas buvo „Shamrock Wing”.

1942 metų liepos 15 dieną Brendan Finucane vykdant karinę užduotį Prancūzijoje, jo bombonešis buvo apšaudytas. Pilotas bandė grįžti į Angliją per Lamanšo sąsiaurį, bet jo lėktuvas sudužo, o jį patį pasiglemžė jūra.

Jūs nieko nežinote apie karą

 “Arctic Convoys” veteranas

Albert Acton, Airijos Antrojo pasaulinio karo veteranas, susitikęs su "Nasha gazeta" korespondetu, rusui pasakė: “Jūs visiškai nieko nežinote apie karą. Jūs nepatyrėte to košmaro, kurį išgyvenom mes ir todėl jums sunku įsivaizduoti, kas iš tikrųjų vyko tais baisiais metais”.

Beveik pačioje karo pradžioje aštuoniolikmetis Albert Acton nuvyko į Belfastą ir tapo britų karinių jūrų pajėgų savanoriu, o tarnybą baigė “Royal British Legion” gretose 1946 metų spalyje prie Japonijos krantų.

Vienas iš svarbiausių uždavinių, kurį Antrojo pasaulinio karo metais turėjo atlikti Legionas, buvo laivų karavano, plaukiančio iš viso pasaulio į Murmanską, palyda. Šiaurės konvojus saugojo šimtus laivų, vežančių karinę įrangą ir ginklus, maistą ir medikamentus į SSRS.

Nuo 1941 metų šioje akcijoje dalyvavo 811 prekybinių laivų, 40 ginkluotų konvojų, kurių sudėtyje buvo 367 karo laivai. Į Rusiją buvo pristatyta keturi milijonai tonų krovinių, įskaitant 5 000 tankų ir 7 000 lėktuvų!

Turėdamas skurdų kareivišką davinį, kovodamas su nepakeliamu šalčiu ir grumdamasis su apledėjimu, airių vaikinukas Albert Acton ir jo bendražygiai iš laivo “HMS Diadem” turėjo atremti pastovias Vokietijos karinių pajėgų atakas. Karavanų kelią, besitęsiantį 2 600 mylių Norvegijos pakrante, kontroliavo “Luftwaffe” kariniai lėktuvai.

Vokietijos povandeninių laivų gaujos (kiekvienoje po 30-40 vienetų laivų) medžiojo karavaną. Turėdami naujausias torpedas, jie kėlė didžiulę grėsmę karavanui ir jo palydai, kurie plaukė senais, anglimi kūrenamais laivais, kurių greitis tesiekė 8 mylias per valandą. 

Anglų laivai, saugantys karavaną, patyrė didelių nuostolių – 104 jų prekybos laivai buvo paskandinti, kroviniai, kurių vertė sudarė daugiau nei 500 mln. svarų strelingų  amžiams nugrimzdo į jūros gelmes.

Albert Acton kartu su karavanu penkis kartus buvo užsukęs į Murmansko jūrų uostą. Už savo karinius nuopelnus jis gavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybių apdovanojimus. Bet, kaip jis pats sako, brangiausias apdovanojimas jam yra medalis, skirtas 50-osioms karo pabaigos metinėms, kuris jam buvo įteiktas Rusijos ambasadoje Dubline.