Laikrastis Lietuvis

“Be oro neišgyvenčiau nei keletos minučių, o be muzikos galėčiau išgyventi iki kitos dienos“

Artėjant šv. Kalėdoms laikraščiui „Lietuvis“ interviu sutiko duoti garsus dainininkas, muzikantas, buvęs populiarios grupės „Rondo“ narys, dabar Lietuviškos Katalikiškos bažnyčios Airijoje įkūrėjęs, Gintautas Tautkus. Mūsų skaitytojai dažnai su juo susitinka laikraščio rubrikoje „Tikėjimas“.

– Kas įvyko Jūsų gyvenime, kad nusprendėte palikti Lietuvą ir išvažiuoti į Airiją ir kaip į šį Jūsų pasirinkimą reagavo šeima, draugai?

– Dar prieš išvykstant iš Lietuvos, mačiau labai įdomų ir ryškų regėjimą: virš penkiaaukščio namo Kaune, Šiaurės prospekte, kur buvo mūsų butas, iš vakarų pusės, neliesdamas žemės, atskubėjo traukinys ir sustojo... Tai buvo ne kūniškas, bet dvasinis pakvietimas...Greitai po to mes išvykome į Angliją, iš ten patraukėme į Airiją. Nors mes kalbėjome apie mūsų išvykimą, tačiau tėvams ir draugams tai buvo tikrai netikėta. Kai atvykome į Airiją, prisimenu įdomų atsitikimą: su žmona ėjome per centrinę mieto gatvę, aplink daugybė žmonių, visi kažkur eina, skuba. Ir vienas praeivis, atsigręžęs į mus, pasakė: „Relax, you are in Dublin.“ Maloniai nuskambėjo vietinio gyventojo žodžiai mums, ką tik atvykusiems ir dar pilnai neįsikūrusiems svečiams.

– Kas tokio turėjo įvykti, kad išsižadėtumėte pasaulietinio gyvenimo, pažiūrų ir pasuktumėte į dvasiškąjį gyvenimą?

– Mano pasaulietinis gyvenimas, sakyčiau, buvo visai neblogas ir gana reikšmingas, turint mintyje muzikinę veiklą. Tačiau tas neblogas, reikšmingas gyvenimas, negalėjo man padėti, kai akis į akį susitikau su mirtimi ir pamačiau pragarą. Visi iki to buvę mano sugebėjimai, įgūdžiai, ar pačios gražiausios dainos – niekas nebegalėjo padėti. Iš širdies gelmių veržėsi šauksmas: „Viešpatie pasigailėk, Viešpatie pasigailėk...“ Ir pragaras, kurį tada išgyvenau, dingo, mirtis pasitraukė, o Viešpats priartėjo, pirmą kartą pasijutau nuodėmingu. Pirmoji mano išpažintis buvo ligoninėje ir prie gydytojo, kurį žmona Jelena pakvietė į palatą. Tas vakaras, naktis ir kita diena, buvo esminis mano gyvenimo posūkis, įvykęs 1990- ųjų vasarį. Tai buvo mano giliausia patirtis, leidusi įsitikinti Dievo realumu. Tas įvykis iš esmės pakeitė visą mano supratimą, mąstymą ir sprendimus apie žmogaus gyvenimą ir man likusį laiką šitoje žemėje.

– Viename iš savo interviu užsimenate apie traumą, kurią patyrėte  1989 metais – kokia tai buvo trauma: fizinė ar dvasinė? Gal galite papasakoti, kas tuomet įvyko?

– Šiuo metu visas pasaulis artinasi į Kalėdinį švenčių laikmetį. Man Kalėdinė naktis turi ir kitą istoriją. 1989 metų gruodžio 25 dieną, pusė dviejų nakties, aš iššokau pro langą iš ketvirto aukšto savo bute. Tai buvo visiškai neplanuota, tačiau, turiu pripažinti, kad tai buvo savižudybė. Nebuvau girtas ar „apsirūkęs“. Atsibudau ligoninėje. Geriausi Kauno gydytojai man atliko sėkmingą stuburo operaciją ir pasakė, jei būtų pavėluota nors dviem valandom, būčiau nebegyvenęs. Ačiū gydytojams ir artimiesiems, laiku pasirūpinusiais mano gyvybe. Tačiau mano sielai reikėjo dar gilesnio gydymo – po dviejų mėnesių į palatą atėjo mirtis ir aš vėl šaukiausi Viešpaties. Kai iššokau pro langą, sąmonė buvo atsijungusi. Tik vėliau iš artimųjų ir kaimynų sužinojau, kas įvyko, Tačiau kai atėjo mirtis ligoninėje, aš buvau visiškai sąmoningas ir tai, ką pamačiau ir išgirdau, privertė mane gręžtis į Aukščiausiąjį. Jei tada būčiau leidęs sukietėti savo širdžiai ir tylėjęs, manau, būčiau nukeliavęs pragaran. Bet kadangi šaukiausi Viešpaties, pragaras ir mirtis pasitraukė. Šiandien tikiu ir žinau, kad „kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13).

– Gal galite prisiminti, koks buvo Jūsų ankstesnis ryšys su religija? Galbūt Jūsų tėvai buvo giliai tikintys žmonės, nors sovietmečiu tai reikėjo slėpti, o gal Jus žavėjo Biblija, o gal bažnytinė muzika? Juk negali būti taip, kad toks gilus tikėjimas iš niekur atsirastų...

– Niekados nebuvau religingas. Kartais užeidavau į katalikišką bažnyčią Šiluvoje. Tačiau man tai buvo kaip ekskursija į muziejų, kur gali pamatyti gražių paveikslų, išgirsti įvairių pasakų ir legendų. Tėvai buvo mokytojai ir jiems buvo draudžiama eiti į bažnyčią. Tokie buvo sovietiniai laikai ir tokia mano buvo religinė „praktika“. Tikėjimas Dievu atsirado mano gyvenime iš asmeninės patirties ir atsigręžimo į Jėzų Kristų per Evangelijos žinią ir Švento Rašto studijavimą.

– Kada pirmą kartą jau širdimi susitikote su Dievu, kaip jį atradote ir kas jis, Dievas, Jums: visatos protas, Jūsų sąžinė, kosminė energija?

– Kaip jau minėjau, susitikimas su Dievu įvyko ligoninėje. Tada ir pažinau Jį kaip Gelbėtoją, kuris realiai gelbėja. Anksčiau neturėjau tokio supratimo apie Dievą. Visatos protas.. energija.. kosmosas .. – tai tradiciniai netikinčiųjų pamąstymai ar įsivaizdavimai apie „kažką tokio“, „kažkur tenai“ ir dažniausiai ne apie tikrąjį Dievą. Na, o Dievas yra „ne kažkas“, ar šiaip, energija. Pirmiausiai Dievas yra ąsmuo. Jis turi ir širdį, ir sąžinę, ir protą, ir visus jausmus, kokius tik žmogus galėtų turėti. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą. Pirmiausiai pažinau Dievą, kaip Gelbėtoją. Vėliau kaip Ganytoją. Visi galime gėrėtis Juo kaip Kūrėju, kai pažvelgiame aukštyn į žvaigždes ir pamatome kaip pripildyta visa žemė įvairiais augalais ir gyviais – viskas taip gražiai sukurta. Deja, dažniausiai matome, tik tai, kas po mūsų nosimi – šiandien tai būtų išmanieji telefonai...

Galbūt todėl mums trūksta artimesnio bendravimo su Dievu, kadangi mes gilinamės į praeinačius dalykus labiau, negu į Tą, kuris yra amžinas. Vienas iš Jo vardų – Aš Esu. Ir vakar, ir šiandien, ir rytoj Jis Yra. Na, taip, Dievas yra meilė, to tai jau niekada nereikėtų pamiršti. Būtent Jo meilės pilnatvė mums yra Kristuje. Tai lengva suprasti, kai patiki Jo meilės auka ant kryžiaus už mus.

 – Kad dainininkas, muzikantas taptų žinomas ir populiarus, jam reikia sukurti nors vieną „šlagerį“, kurį dainuotų visi – nuo didelio iki mažo – jūs tokių dainų turėjote ne vieną: ar negaila to populiarumo, kurį turėjote ir ką jums apskritai reikškia populiarumas tada ir dabar?

– Nebesinori pigaus populiarumo, tačiau iš meilės žmonėms galima sukurti daug gražių dainų.

– Kas Jums yra nuodėme? Atsakykite prašom savais, ne Biblijos, žodžiais.

– Visi žmonės nusideda. Nėra teisaus nė vieno. Žmonės sako, kad aš nežudau, nevagiu, niekam bloga nedarau, žodžiu, esu geras. Tačiau nežudau, nevagiu tėra tik du iš dešimties Dievo įsakymų. Nuodėmė – tai įstatymo laužymas. Išsireikšti tiksliau, negu Biblijos žodžiais, nepavyks, tačiau turbūt visiems suprantamas posakis „mylėk savo artimą, kaip save patį“, manau, pakankamai gerai paaiškina. Juk jei darysi kitam tai, ko nenori, kad tau darytų, supranti, kad tai blogai. Taip ir be įstatymo žmogus supranta, kas yra nuodėmė. Na, o jeigu darysi kažką negero Dievo vardu, Jam, ar Jo vaikams, tai kas tau bepadės tą dieną, kai baigsis šis trumpas gyvenimas žemėje?

 – Kaip Jums padeda muzika dabartiniame Jūsų kelyje?

– Pasakysiu, kad muzika man yra organiška gyvenimo dalis. Jei sakyčiau kaip oras, būtų poezija. Tačiau be oro neišgyvenčiau nei keletos minučių, o be muzikos galėčiau išgyventi iki kitos dienos. Paskutinis mano projektas vadinasi „Susitaikykim su Dievu“. Tai geriausia, kuo galiu pasidalinti su klausytoju ir muzikine, ir dvasine prasme. Tai su visa Dievo duota malone kreipimasis į kiekvieno žmogaus širdį – kaip svarbu susitaikyti su Tuo, kuris tau davė gyvybę ir prieš kurį kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau stovėsime. O jei staiga kažkas atsitiktų ir jau būtų per vėlu...

– Artėja šv. Kalėdos, po to Naujieji – ko norėtumėte palinkėti Airijos lietuviams šių didžiųjų švenčių išvakarėse?

– Ko galėčiau palinkėti Airijos lietuviams Kalėdų išvakarėse? Labai daug neprisipirkite viskio ir nepersivalgykite, geriau pakvieskite į vaišes tuos, kurie stokoja šių gėrybių ir pasidalinkite su tais, kurie jų neturi. Manau, kad tai būtų pačios įdomiausios šventės, kupinos geriausių prisiminimų. Na, o kokia svarbiausia Kalėdų prasmė? Lietuviškas žodis Kalėdos, o angliškas – Christmas. Man labiau patinka angliškas žodis, nes šaknyje yra Christ – Kristus. Šių švenčių centre turi būti Kristus. Todėl Airijos lietuviams norėčiau palinkėti prie kalėdinio stalo prisiminti Jėzaus gimimą. Juk Jis atėjo į žemę, kad atneštų ir išgelbėjimą, ir amžinybę, ir ramybę mums, gyvenantiems žemėje.

Nuotraukose Gintauto Tautkaus vaikai: Lija – bosinė gitara ir vokalas, Rafaelis – būgnai, Mary – klavišiniai ir vokalas, David – akustinė gitara. Žmona Jelena dažniausiai dirba „už kadro“.