Trijų valandų skrydis

Mėgstu keliauti. Labai labai mėgstu krautis lagaminus, nors tai dažniausiai trunka daugiau negu penkias valandas, o mano sesuo visada mėgsta stebėti šį procesą, nes jai tai sukelia labai daug gardaus juoko, kai aš penketą valandų rausiu savo spintą ir įdėjus vieną gražią palaidinę tuoj pat pakeičiu ją kita, nes jeigu nepasiimsiu tam tikros spalvos kelnių, tikrai negalėsiu vilkėti tos palaidinės, o naujas diržas bus įsigytas bergždžiai.

Tai labai atsakingas momentas ruošiantis bet kokiai kelionei, net jei viešnagė svečioje šalyje trunka tik vieną dieną... Tas smagus lagamino krovimo procesas trunka, nepatikėsite, na beveik iki paskutinės minutės, kai reikia jau tikrai jį uždaryti ir peržengti namų slenkstį, kad spėtum į oro uostą, nes prieš akis – trijų valandų skrydis...

Ir kur gi jis nuskraidins, tas trijų valandų skrydis? Bilietas rankoje, pasas taip pat, bet pakeliui į oro uostą galvoje kirba viena mintis – kažką pamiršau, tikrai, kažkas liko gulėti ant mano stalo, ką būtinai turėjau pasiimti, bet pamiršau... kas tai galėtų būti? Na tikriausiai tai nebuvo taip svarbu, jeigu sugebėjau tai palikti namuose. Žinau tikrai, kad prisiminsiu tada, kai lėktuvas jau nebesieks žemės paviršiaus.

Oro uostas. Man ši vieta visada patiko, ir tikrai ne dėl Dutty Free parduotuvės, jos mane netgi erzina, nes visada įžengi į ją su ilgiausiu sąrašu: Mama – Chanel Chance, Kristina –Calvin Klein,  Erika – naujausias tušas, bet firmos pati nepamena... Visiškai ne dėl pirkinių man patinka oro uostas.

Vietą, kur kyla ir leidžiasi lėktuvai, aš dievinu todėl, kad ta vieta turi stebuklingą aurą. Ten ore sklando ypatingi jausmai, kurie pasidalija į dvi emocijų stovyklas. Jeigu trumpam stabtelėtumėt oro uoste, patys pamatytumėt ir pajustumėt ten esančių žmonių akyse ilgesį, nerimą, laukimą bei didžiulį meilės ir laimės pliūpsnį, kai jie apkabina vienas kitą po visos amžinybės, kurią jiems „padovanojo‘‘ atstumas. Kita jausmų stovykla įsikūrusi oro uoste – išsiskyrimas... liūdesys, ašaros, nenoras paleisti iš rankų žmogaus, kuris už kelių minučių išnyks iš horizonto ir širdyje paliks tuštumą, kuri užsipildys tik tada, kai vėl vienas kitą galės apkabinti...

Taigi oro uostas, yra ta vieta ir tikriausiai vienintelė visame pasaulyje, kuri vienu metu skiria ir suartina žmones..

Manęs vis dar laukia trijų valandų skrydis, praėjusi emocijų stovyklą ir metalo detektorių atsiduriu lėktuve, išradime, kuris pakels mane virš debesų, arčiau saulės, arčiau savęs pačios.

Lėktuvas. Aš ir dar apie tris šimtus skirtingų gyvenimų, kurie kybo ore. Tas keistas jausmas, kai lėktuvas pakyla nuo žemės, atrodo, kad visos problemos ir visi neišspręsti klausimai liko ten, kur manęs šiuo metu nėra... bet tai tik optinė apgaulė. Prisiminiau!!! Prisiminiau, ką palikau namuose ant stalo… na dabar tai jau nesvarbu… žinau, kad norite sužinoti kas tai . Na gerai, pasakysiu, tai buvo lūpų blizgesys, kuris tinka prie naujos mano suknelės… paslėpkite, prašau, savo šypseną .

Liko dar dvi valandos skrydžio. Žiuriu į žmones, kurie skrenda kartu, toks keistas jausmas, atrodo, kad jaučiu kiekvieno iš jų alsavimą ir laukimą, kada gi lėktuvas pagaliau palies žemės paviršių: vaikai, seneliai, mamos, tėvai, sesės, broliai, žmonos, vyrai, meilužės… tiek daug skirtingų gyvenimų, tiek daug svajonių ir tiklsų, ir kai tik prasivers lėktuvo durys visi paskęs savo likimuose…

O kur skrendu aš? O koks mano likimas? Viena sekundė, ir lėktuvas jau sieks žemės paviršių. Trijų valandų skrydis… kur aš esu šiuo metu – realybėje? sapne? ar savo pačios likime…

Su meile, Edita Nyork