Leprekonų būstinė Dubline

Palyginus visai neseniai atsidaręs leprekonų muziejus Dubline dabar kiekvieną dieną pritraukia daugybę airiško folkloro mylėtojų. Leprekonų muziejus – savotiškas novatorius – jam panašių nėra nė viename pasaulio mieste.

Mitologiniuose pasakojimuose, susijusiuose su senovine Airija,

leprekonas tradiciškai vaizduojamas, kaip mažas, senyvo amžiaus žmogeliukas, apsirengęs žaliu kostiumu, užsidėjęs trikampe skrybėlę ir užsirišęs odinę prijuostę. Leprekonai – visiems žinomi girtuokliai, todėl su jais lengva susidurti vyno rūsiuose. Kaip pasakojo vienas iš muziejaus prižiūrėtojų, yra prietaras, kad kiekvienas leprekonas turi maišelį su auksu, paslėptas ten, kur prasideda vaivorykštė. Jei paprastas mirtingasis sugauna tikrą leprekoną, tai būtinai liepia parodyti vieta, kur apslėptas auksas. Tačiau dar nė vienam žmogui nepavyko rasti leprekono aukso: jam visada pavyksta pasprukti nuo savo palydovo.

Leprekonų muziejaus ekspozicija turtinga, nepaisant to, kad jis nėra didelis. Paroda prasideda didžiuliu optinės iliuzijos tuneliu, kuriuo lankytojui tenka pereiti, beieškant leprekonų paslapčių. Toliau svečiui būtina surasti slaptas duris, už kurių slepiasi ypatingas kambarys su gigantiškais baldais. Kiekvienas norintis gali užsiropšti ant milžiniškos sofos ar kėdės ir nusifotografuoti.

Kita salė iš pirmo žvilgsnio atrodo tuščia, bet pakėlus akis į lubas galima pamatyti, kaip dešimtys apverstų skėčių padeda apsaugoti žiūrinčiojo galvą nuo lietaus. Vienoje iš kitų patalpų įrengtas liūdnai pagarsėjęs „milžino takas“: prižiūrėtojo žodžiais, legenda pasakoja apie milžiną, nutiesusį taką, kuriuo galima buvo iš Šiaurės Airijos pasiekti Škotiją ir susikauti su ten gyvenusiu mirtinu priešu. Kaip sakoma senoviniuose mituose, kovą milžinas pralaimėjo ir pabėgo, sugriaudamas taką po savęs. Liko tik mažas jo gabalėlis. Sakoma, kad būtent ten ir gyvena šiandien leprikonai.

Reikia pastebėti, kad muziejuje galima susipažinti ne tik su mažųjų žmogeliukų gyvenimu, bet ir sutikti vienoje iš salių būrelį pasakiškų fėjų, apsuptų dulkių debesimis. Be viso ko paminėto muziejuje galima pamatyti tikrą vaivorykštę ir didžiulį katilą, iki viršaus pripiltą aukso.

Na, o prie išėjimo minios jaunųjų pasakų mylėtojų vienas per kitą dalijasi emocijomis apie neįprastą ekskursiją. Vieno iš jų, ypatingai iškalbingo, žodžiais, viename iš daugybės tamsių kampų jam pavyko pamatyti mažo, senyvo žmogeliuko siluetą - jis stovėjo nuošalyje ir ižuliai šypsojosi, žvelgdamas į lankytojus. Kai tik vaikas pabandė prisiartinti prie jo, šis tuoj pat dingo. Kas žino, ar tai fantazija... Juk leprekonų muziejaus įkūrėjai tikisi, kad kada nors vis tik pavyks pagauti tikrą leprekoną ir tuo pačiu atverti žmonijai duris į didį pasakų pasaulį.

„L“