Didingas,
bet nepalankus
Nepasidavęs
ir nugalėjęs
Pagrindinė
Dublino gatvė – O‘Connell Street – papuošta didingais monumentais. Visi jie –
didžiųjų valstybės vyrų, airių, sukūrusių šiuolaikinį valstybingumą, arba oficialiai
pripažintų „nacijos tėvų“ garbei. Tai – O‘Connel ir Parnell, darbo judėjimo
įkūrėjas James Larkin. Oficialūs, granitiniai herojų atvaizdai - tokie
didžiuliai ir brangūs – pripažinimo iš valdžios pusės ženklas, istorinė
indulgencija jų nuodėmėms ir pergalėms, nepriekaištinga kranto linijos
puošmena. Visai netoli nuo O‘Connel stovi kita bronzinė figūra, pasisukusi į
pagrindinę gatvę ir žvelgianti lyg į dangų, lyg į Talbot Street namų viršutinių
aukštų langus. Virš visur esančių praeivių ir turistų galvų iškyla tik jo
skrybėlė. Jis stovi tarp savo herojų, Dublino gyventojų, savo miesto, aprašyto
žinomiausiame XX amžiaus romane, gatvėje. Premijos jį aplenkė, valstybės
simpatijos jam ilgai buvo labai santūrios. Tiesa, už Airijos ribų jo vardas yra
žinomas geriau, nei aukščiau paminėtų „nacijos tėvų“ vardai. Jis – rašytojas
James Joyce, paslaptingiausias ir įžymiausias visų laikų airis.
James
Augustine Aloysius Joyce gimė pilkame tuometinio kultūrinio pasaulio
pakraštyje, Airijoje, tuo metu
žinomoje badu, milžiniškais emigracijos srautais ir aistra žalumai, Dublino priemiestyje, Rathgar rajone 1882 metų vasario antrą dieną, ketvirtadienį, šeštą valandą ryto. Savo gyvenimu jis patvirtino žinomos liaudies dainos žodžius: „Thursday's child has far to go" – „Ketvirtadienio vaikas toli turi eiti“.
Jo tėvai
– John Stanislaus Joyce ir Mary Jane Murray. Apie tėvą James atsiliepė
nevienareikšmiškai. Savo dienoraštyje jis rašė: „Šimtai puslapių, tūzinai
personažų mano knygose gimė dėl tėvo“, ir tuo pat metu: „Jis buvo bankrotas“.
Kurį laiką tėvas John Joyce dirbo mokesčių surinkėju, šeimos finansinė padėtis
buvo puiki, bet 1891 metų atleidimas iš darbo stipriai paveikė rašytojo tėvą,
jis taip ir nebesugebėjo atsigauti po šio smūgio.
James
Joyce buvo auklėjamas griežtoje katalikiškoje aplinkoje. 1888 metais šešių su
puse metų amžiaus jis pradėjo mokytis Clongowes Wood koledže – jėzuitų ordino
valdomoje berniukų mokykloje, įkurtoje 1814 metais. Ši mokykla tuo metu buvo
laikoma geriausia katalikiška mokymo įstaiga Airijoje, o tai reiškia, jog čia
buvo geriausiai organizuota disciplina. Vėliau koledže praleistus metus Joyce
aprašė savo romane „Jaunojo menininko portretas“. Jau tuo metu, būdamas dar
visai vaikas, James priešinosi katalikybei, tais laikais buvusiai lyg kovos su
anglais vėliava. Flann O‘Brien, kuris yra laikomas Joyce pasekėju, rašė: „Kai
kurie mąstytojai (visi – airiai, visi – katalikai, daugelis - pateptieji) buvo
priversti pripažinti, kad tarp Joyce ir šėtono yra kai kokių panašumų. Ką gi,
panašumas iš tikrųjų yra. Abu, pavyzdžiui, turėjo kitus vardus, Joyce – Stephen
Dedalus, šėtonas – Liuciferis, o tai galima išversti kaip „šviesos nešėjas“
(angl. lucifer - degtukas, aut. past.), reikia manyti, kad dėl to ir atsirado
ironiška metonimija „Tamsos kunigaikštis“. Ir vienas, ir kitas pradėjo labai
gerai, abu turėjo talentingus mokytojus, abu buvo labai išdidūs, abu puolė. Ir
vis tik vienas, ir labai svarbus, skirtumas tarp šėtono ir Joyce yra. Šėtonas
niekada neginčijo Sutvėrėjo egzistavimo. Joyce visiems girdint pareikšdavo, kad
Dievo nėra“. Tas pats O‘Brien pastebi: „James Joyce buvo menininkas. Jis ir
pats to neneigė. Kūrėjas, kuriam menas reiškė daugiau, nei gyvenimas. Jis
paskelbė, kad įvykdys savo kūrybinę misiją, net jei už tai būtų nubaustas visai
amžinybei. Iš to seka, kad Joyce tikėjo, jog pragaras yra, vadinasi - ir
Viešpaties Dievo rojus.“
Atėjo
sunkūs Joyce šeimai 1891 metai. James buvo perkeltas į Cristians Brothers
mokyklą North Richmond gatvėje, Dubline. Tų pačių metų spalio šeštąją miršta
Parnell ir devynmetis James rašo savo pirmąjį eilėraštį, kuris taip ir vadinasi
– „Parnell“ arba "Et Tu, Healy", nukreiptą prieš išdavusį jį
artimiausią Parnell‘io bendražygį Timothy Healy.
1893
metais John Joyce sutinka gatvėje buvusį Clongowes rektorių, kuris padeda
įtaisyti James ir jo brolį Stanislaus mokytis į Belvedere jėzuitų koledžą
valstybės sąskaita, broliai ten pradeda mokintis nuo balandžio mėnesio. Vėliau
- University College, kurį James Joyce puikiai užbaigia 1902 metais. Mokymosi
universitete metu jis bando publikuoti savo kūrinius, rašo straipsnius, esė,
verčia pjeses.
1902
metais Joyce panori mokytis medicinos ir išvažiuoja į Paryžių, kur jo
susidomėjimas eskulapų menu greitai ir beveik visą laiką jis leidžia
Nacionalinėje bibliotekoje, rašo eilėraščius, iš kurių bus sudarytas rinkinys
„Kamerinė muzika“, bei trumpą prozą.
1903
metų balandžio 10 dieną tėvas telegrama praneša, kad miršta motina. Joyce
palieka Paryžių ir grįžta į Dubliną. Rugpjūčio 13 dieną Mary Murray iškeliauja
į kitą pasaulį. Joyce, neišpildęs motinos prašymo nueiti į bažnyčią
išpažinties, jaučia kaltės jausmą, kurį skandina alkoholyje.
Tėvynėje
James Joyce užsidirba dėstytojaudamas, dirbdamas žurnalistinį darbą ir
dainuodamas. Rašo eilėraščius, trumpus pasakojimus, patekusius į rinkinį
„Dubliniečiai“. 1903 metų birželio 10 dieną James susipažįsta su Nora Barnacle,
kambarine iš Galway. Rašytojo tėvas, sužinojęs, kad sūnus susitikinėja su
mergina, kurios pavardė Barnacle (angl. barnacle – įkyrus žmogus), pareiškia:
„Ji nepaliks jo niekada“. Jo žodžiai pasirodė pranašiški, nors oficialiai jų
santuoka buvo užregistruota tik po 27 metų Londone.
1904
metų birželio 16 diena – ilgiausia literatūros istorijoje diena, aprašyta
romane „Ulisas" („Ulysses“). Šią dieną įvyko pirmasis tikras Noros ir
James pasimatymas. Dabar ši diena tapo kasmetine švente Dublino gyventojams ir
rašytojo gerbėjams visame pasaulyje. Jie suvažiuoja čia tam, kad iš tikrųjų
pasivaikščiotų gatvėmis, išgalvotų personažų pėdomis ir praskalautų gerklę
pub‘ų gausybėje.
Kitus
pusantro dešimtmečio James dirba įvairiose Europos šalyse. Jis nenustoja
rašyti, bet leidyklos vis dažniau atsako jam. Nuo 1909 iki 1912 metų James
nesėkmingai bando išleisti „Dubliniečius“. Jis pasirašo sutartį su „Maunsel“
leidykla, bet visas jau atspausdinto rinkinio tiražas buvo sudegintas
spaudžiant visuomeninei nuomonei. Pasakojimai pripažinti nepatriotiškais.
Įžeistas Joyce nusprendžia daugiau niekada negrįžti į gimtinę.
1921
metų spalio 29 dieną Joyce užbaigia „Ulisą“. Pats rašytojas kalbėjo, kad „Ulisas"
buvo pradėtas kovo 1 dieną ir baigtas spalio 30 dieną, Ezra Pound gimimo dieną.
Visą savo darbo laiką autorius vertino 20 tūkstančių valandų, o taip pat sakė,
kad nepanaudotų juodraščių jam liko 12 kilogramų. Bet vietoje užtarnautos
pagarbos, James įgyja skandalingą šlovę. Romanas uždraudžiamas JAV ir
Didžiojoje Britanijoje dėl nešvankumo. „Ulisas" pamirštamas dvylikai metų.
Tik 1933 metais teismas leido publikuoti romaną JAV, 1936 metais – Didžiojoje
Britanijoje.
Tikroji
šlovė Joyce aplankė 1930 metų pabaigoje, jau nedaug likus iki mirties.
Fantasmagoriškiausia jo knyga – „Finegano budynės“ („Finnegans Wake”) –
sunkiausiai skaitoma knyga ir suprantama tik labai pažengusiam skaitytojui –
poliglotui, nes jos neįmanoma išversti į kitą kalbą, išsaugant visą jos
reikšmių daugialypiškumą. Ji buvo išleista 1938 metais. O 1939 metais Joyce
portretas pasirodo ant žurnalo „Times“ viršelio. O keletą metų prieš tai James
ir Norai teko pergyventi dar vieną baisų išbandymą. Jų dukteriai Lucijai buvo
diagnozuota šizofrenija. Dėl agresyvaus elgesio rekomenduota paguldyti ją į
kliniką. Ligą galėjo sukelti meilė be atsako kitam žymiam airiui, gyvenusiam
Paryžiuje ir dirbusiam pas Joyce sekretoriumi, - Samuel Beckett‘ui. Liucija
Joyce mirė 1982 metais rugpjūčio 12 dieną, paskutinius 47 savo gyvenimo metus
praleidusi psichiatrijos klinikoje. 1998 metais Airijoje Liucijos gimimo diena
- birželio 26 d. - buvo pavadinta „Lucia Day“ tam, kad visi atkreiptų dėmesį į
sergančiuosius šizofrenija bei gautų informaciją apie šią ligą.
1941
metų sausio 13 dieną, 2 valandą 15 minučių James Joyce mirė staiga, būdamas 58
metų amžiaus, Schwesternhaus von Rotenkreuz ligoninėje.
Šiuo
metu romano pirmojo tiražo „Uliso“ egzempliorius užėmė pirmąją vietą
brangiausių XX amžiaus grožinės literatūros leidinių sąraše. Pagal reitingą,
publikuojamą „Book and Magazine Collector“ žurnale, geros būklės pirmas „Uliso“
leidimas, pasirašytas autoriaus, dabar kainuoja 100,000 dolerių – tai
didžiausia kaina už XX amžiaus knygą.
“L”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą