2015 m. spalio 23 d., penktadienis

Šiek tiek apie šlovinimą




Viskas šiame pasaulyje keičiasi. Žmonės gimsta ir miršta. Jaunuoliai vėl kartoja tėvų klaidas. Seneliai su džiaugsmu stebi nuostabią kūdikystę.  Sėkla kritusi į žemę apmiršta, bet galiausiai išaugusi ir subrendusi duoda gausų derlių. Pavasariui atėjus vėl nauji žiedai puošia žiemos speigų prisikėlusę žemę ir džiugina žmogaus širdį. Nuostabi Dievo kūrinija ne vieną kartą yra sužadinusi meninikkų širdis, ne kartą padėjusi gimti naujiems šedevrams.
Šiandien man norėtūsi paklausti. Jei tokia nuostabi kūrinija, tai koks nuostabus turėtų būti Kūrėjas?  Dar įdomiau - Jis niekada nesikeičia, Jis vakar šiandien ir per amžius, toks pat - tas pats.  
    Kada Jėzus kalbėjosi su Samariete prie šulinio, Jis pasakė labai svarią tiesą tiems, kurie nori garbinti Dievą.  Samarietė supratusi, kad Jėzus nėra tik žmogus pasakė "“Aš matau, Viešpatie, jog Tu esi pranašas. Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia garbinti”. Jėzus atsakė: Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažistate, o mes garbiname, ką pažistame, nes išgelbėjimas ­iš žydų. Bet ateina valanda jau dabar ji yra kai tikrieji garbintojai garbins Tė dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje.
    Ką reiškia garbinti Tėvą dvasioje? Norėčiau prisiminti šitoje vietoje, kad hebrajiškai dvasia ir širdis yra tame pačiame žodyje. Kai vienas "Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė: Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme? Jėzus jam atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. (Mat 22, 35-38) Taigi mylėti širdimi reiškia mylėti dvasioje. Garbinti Dievą dvasioje reiškia garbinti širdyje.
   Šį rytą namuose, pusryčiams kepiau blynus. Pasiruošdamas kepimui susimaišiau tešlą, įkaitinau elektrinę viryklę, uždėjau keptuvę ir atidaręs spintelę paėmiau gražią lėkštę iškeptiems blynams sudėti... Ir savo dvasioje - širdyje išgirdau: "mėgsti gražias lėkštes... Taip, atsakiau. O labiau mėgstu tai, kas jose padėta..."išgirdau. karto prisiminiau rašto vietą "Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį". (1 Sam 16, 7)  Pagalvojau, jog tai gryna tiesa. Jeigut maistas lėkštėje butų suplėkęs, tai kas man tos gražios lėkštės - likčiau alkanas. Ir taip pat supratau, kaip dažnai žmonės žiūri į išorę. Kaip apsirengę, kaip ir kur gyvena. Kaip visa tai atrodo išorės.  
     Jei mes norime garbinti Viešpatį, tai turi būti ne tik lūpomis, bet ir iš širdies - dvasioje, ne veidmainiškais žodžiais bet tiesoje. Žmogus žiūri į išorę, Dievas - į širdį. Žmogus žiūri į lėkštę, Dievas į tai kas lėkštėje. Arba akys mato, kaip gražiai papuoštas maistas, liežuvis ir galiausiai organizmas - kokia maisto kokybė.  
     Įsivaizduokime fermerį auginantį vištas, kurios niekada nemato saulės šviesos, neturi vietos net pasisukti į šoną, ar atsitūpti poilsiui. Pro vieną konvejerį ateina pašaras, pro kitą išeina kiaušiniai ir atmatos. Įdomu, mąsto apie tai fermeris, kuris jas augina. Arba mąsto dektinės fabriko savininkas. Mano nuomone abu šie savininkai nėra Dievo garbintojai dvasioje ir tiesoje. pasiteisinimo kalbose galima tikriausiai būtų atrasti daug gražių žodžių ir tikriausiai "paramos" vargšams.  
    Pavyzdžių galima surasti daugybę. Manau kiekvienas mūsų galime pamatyti tai ir savo gyvenime, kiekvienas pagal savo lygį. Bet jeigut mes norime būti Dievo garbintojai, o Dievas ieško tokių, mums reikia garbinti dvasioje ir tiesoje, šidies ir be melo - be "pudros".
  Jeigut kas nors mąstytų panašiai taip: nusimaudysiu, apsirengsiu gražiausiais rūbais, pasidarysiu gražią šukuosena, pasipuošiu auksu ir brangakmeniais ir nueisiu į gražiausią bažnyčią pagarbinti Dievą, o gyventų nuodėmėje - stabmeldystėje ar paleistuvystėje.... Tai nėra Dievo garbinimas dvasioje ir tiesoje. Žmogus žiūri į išorę, Dievas - į širdį.   
   Noriu papasakoti vieną įvykį iš savo krikščioniško gyvenimo pradžios. Kartą  Kaune, gal prieš penkiolika metų, nuėjau į vieną jauną bažnyčią. Šlovinimą vedė jauna, nepatyrusi muzikantė. Ji darė nepaprastai daug muzikinių klaidų, praktiškai neleistinų, kad stovėti žmonių akivaizdoje ir muzikuoti, ir dainuoti. Tačiau, labai keistas dalykas, ši sesė Kristuje yra Dievo garbintoja ir jos giesmės pagal jos sugebėjimą buvo nukreiptos ne į žmogų bet į Dievą. Ji garbino Viešpatį taip nuostabiai ir su tokiu įkvėpimu, ir džiaugsmu, kad net man muzikantui profesionalui buvo gera šlovinti kartu su visa bažnyčia mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų Kristų. Tos dienos pamoka man išliko ilgam. 
    Kitas brolis Kristuje užriaumodavo, kaip meška, bet dvasioje, ir tai paliesdavo širdį ne vienam. Atsiprašau, jei kam nemaloniai suskambo žodis meška. Norėčiau prisiminti, kad mūsų Gelbėtojas Jėzus taip pat vadinamas Avinėliu.
    Dar vienas pamąstymas apie šlovinimo ir koncertavimo skirtumus. Kai dainininkas labai nori pasirodyti, jis iš visų jėgų veržiasi pirmyn prie mikrofono...  " O Jėzus, pasikvietęs juos pas save, tarė: ...Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas, ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”. (Mat 20, 25-28) Aš manau, kad jeigut mes suprastume šių Jėzaus žodžių gelmę, pas mus nekiltų daugelio konfliktinių situacijų. Jei mes būtume tokio nusistatumo - tokios Dvasios kaip Kristus, gyvenimas šioje žemėje būtų nuostabus ir aišku kitoks negu šiandien.
    Kodėl šlovintojai gieda užsimerkę? Man kartais atrodydavo keista, kad aš pats giedu užsimerkęs ir turbūt didesnę laiko dalį."Karaliaus Uzijo mirties metais mačiau Viešpatį aukštame ir pakeltame soste. Jo rūbas pripildė šventyklą. Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido. Jie šaukė vienas kitam, sakydami: “Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės”.  (Iz 6, 1-3) Kai perskaičiau Biblijoje kad cherubai Dievo akivaizdoje savo sparnais užsidengę akis.. supratau, kad ir šlovinti užmerktomis akimis yra kažkas panašaus.
    Man šlovinimas tai svarbi gyvenimo dalis. Dažnai kai būna sunku paimu gitarą ir giesmyną ir pradedu giedoti giesmes iš eilės. Ne daug laiko praeina ir prasta nuotaika kažkur pabėga.
    Viskas šiame pasaulyje laikina, viskas keičiasi, viskas praeina. Kartais tiesiog įdomu pamąstyti, o kaip gi bus danguje. Šventas Raštas ne daug rašo apie tai. Tačiau vienas dalykas tikrai išliks amžinybėje - tai šlovinimas. O ir pati muzika yra tam kad šlovinti Dievą. Niekad anksčiau apie tai ir nebuvau pagalvojęs. Šiandien mes čia, tačiau kai Viešpats pašauks, būsime su Juo. Ir šlovinimas bus visiškai kitoks nei čia žemėje. Ten mūsų nebetrikdys, kūniški, žemiški ar demoniški dalykai. Jokių panašių trikdžių ten nebebus.
    Norėčiau dar daug psakyti apie šlovinimą. Tačiau kviečiu susipažinti su Tuo kurį mes šloviname. Jis vertas visos šlovės. Jis mus sukūrė, Jis mus atpirko ir Jis greitai sugrįš pas mus. Ir tikrai matosi šiais paskutiniais laikais, kaip reikalingas Jo sugrįžimas, kaip reikalingas mūsų Viešpats - Ramybės ir Taikos  Karalius - Jėzus Kristus žemėje.
"Ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo bus išgelbėtas" (Rom 10, 13).

Pastorius Gintautas

Brangus(i) drauge,

"Atpildas už nuodėmę ­mirtis, o Dievo dovana ­amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį." ( Rom 6, 23)  
Gal būt tu ir tiki, bet nežinai kaip gauti išgelbėjimą. Štai Dievo žodis tau:
"Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas." (Rom 10, 9-10)   
   Nuoširdi atgaila ir viena malda šiandien gali pakeisti tavo amžinąjį likimą. Ar tu susitaikei su Dievu? Ar Jėzaus kraujas nuplovė tavo nuodėmes? Jei neesi užtikrintas, melskis tiesiog dabar:

"Brangus Viešpatie Jėzau, aš tikiu, kad Tu praliejai Savo šventą kraują už mano nuodėmes ir mirei ant kryžiaus mano vietoje. Aš tikiu, kad Tu prisikėlei iš numirusių, kad būčiau išgelbėtas ir turėčiau amžinąjį gyvenimą. Jėzau, atleisk mano nuodėmes ir įeik į mano širdį; būk mano asmeniniu Gelbėtoju ir Viešpačiu. Aš priimu Tave ir visa, ką Tu padarei dėl mano išgelbėjimo.
                                             Dėkoju Tau Jėzau. Amen"

Jei nuoširdžiai meldeisi šia malda, tu tapai Dievo vaiku."Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais" ( Jn 1, 12 )
Nors pasaulis eina vis tamsyn, bet Jėzus yra šviesa, kurios niekas ir niekada neušgesins. Mano drauge, jei Jo šviesa ir meilė nušvito tavo širdyje, aš raginu tave eiti į Bažnyčią, kur Jėzaus vardas yra išaukštintas, nes tu vienas negalėsi išstovėti prieš tamsos jėgas.
Dievo malonė tebūna su tavimi.

Maloniai kviečiame į
Dublino Krikščionių Bažnyčią
Gyvasis Vanduo

susirinkimai vyksta:
Dublin International Hostel salėje
61 Moutjoy Street, Dublin 7
Sekmadieniais 12:00
Tel.: +353894016414
facebook.com/gyvasisvanduo





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą