Kasmet savo gerbėjus ir
spektaklių mylėtojus originaliais sprendimais scenoje maloniai nustebinantis
lietuviškas teatras „Alternatyva alternatyvai“ šįmet atsivertė laiko dulkėms
atsparią A. Čechovo ankstyvosios kūrybos vieno veiksmo humoreską „Jubiliejus“
ir po ilgai trūkusių repeticijų su pakiliu džiaugsmu įvairiatautei publikai
rugsėjo paskutinį savaitgalį „Tallaght Theatre“ pristatė savo darbo vaisius.
Spektaklio režisierė Laima
Prokofjevienė neatsitiktinai ėmėsi rašyti scenarijų „Jubiliejui“ – šiemet yra
minimos 110-osios rašytojo mirties metinės. Taip pat norėta sukurti šmaikščią
šventę žiūrovui, kurį beveik kasdien rudenį apgaubia airiškas rūkas ar pilki lietaus
debesys, parodyti situacijų absurdiškumą, kai norisi juoktis iki ašarų.
Režisierė itin orientavosi į
kasdienes skirtingų socialinių sluoksnių personažų emocijas: jau pirmojo
dialogo metu meistriškai atskleidžiamos nuotaikų priešpriešos tarp
susitraukusio, į skaičius panirusio buhalterio Chirino (vaid. Robertas
Vaitiekūnas) ir švytinčio, savimi patenkinto banko valdytojo Šipučino (vaid.
Saulius Čepkauskas). Įtampą sustiprina moterys – netikėtai iš kelionės grįžta
ponia Šipučin (vaid. Inga Vernė) ir į banką užsuka įkyrioji Merčiutkina (vaid. Regina
Stuinienė). Abi jos trukdo dirbti – viena nesustodama beria moteriškus
monologus lyg žirnius į sieną, kurie yra svarbūs tik jai pačiai, o antroji
prašo jos vyrui nepriklausančios pašalpos be jokių skrupulų. L. Prokofjevienė
itin taikliai įkomponavo minėtas ponias multiscenose, kurios kaip svyruojančios
svarstyklės vis pakurstė absurdo emocijų laužą neužgoždamos viena kitos.
Taip pat režisierę reikėtų
pagirti už tinkamai parinktą spektaklio prieskonį, humoreskos pasakotoją
(Kęstutis Beišys), kuris viso veiksmo metu nelieka pamirštas nuošalyje, o
dalyvauja emocingame veiksme kaip eilinis banko klerkas, vis primindamas
žiūrovui savo veido mimikomis, kad jo reikia ne tik klausytis, bet ir akylai jį
stebėti.
Kaip ir ankstesnius, taip ir
šį spektaklį Laima užbaigia jai būdingu braižu – staigiai ir netikėtai bei
suteikia žiūrovui galimybę savaip interpretuoti tolimesnę įvykių eigą ir
gėrėtis akimirkos momentu, kuomet buvo pasiektas aukščiausias įtampos taškas –
scenoje tvyrojo absoliutus chaosas, bet tuo pačiu viskas derėjo ir buvo
patrauklu žiūrovo akiai.
Žana Jermakovaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą