Gyvenu Airijoje – studijuoju Lietuvoje

Nemažai žmonių iš Lietuvos yra išvykę į ES šalis dėl įvairių priežasčių, bet turbūt dažniausiai pasitaikanti – geresnis uždarbis. Toliau gyvenimai klostosi įvairiai – vieni greitai sugrįžta išsiilgę tėvynės, kiti kopia karjeros laiptais gyvendami naujoje šalyje, treti užsibūna ilgiau ir svarsto apie kitokias gyvenimo perspektyvas. Jei norisi grįžti, tuomet aktualu: “ko imtis sugrįžus, jei neturiu išsilavinimo arba jis nebeaktualus?”, o jei norisi pasilikti, tuomet: “kaip įgyti išsilavinimą, kad galėčiau ne tik uždirbti didesnius pinigus, bet ir dirbčiau tai, kas patinka?”…

Deimantė Butkutė – viena lietuvių, kuriai pasisekė suderinti darbą ir gyvenimą Airijoje su studijomis Lietuvoje. Interviu metu ji buvo bebaigianti Mykolo Romerio universitetą ir “be penkių minučių” magistro laipsnį turinti vaiko teisių apsaugos specialistė, kurios socialinio darbuotojo išsilavinimas pripažįstamas visose ES šalyse. Deimantė sutiko pasidalinti savo studijų patirtimi ir atsiveriančiomis perspektyvomis.

Kaip atsitiko, kad nusprendei studijuoti Lietuvoje gyvendama ir dirbdama Airijoje?

“Visų pirma, pradėjau studijuoti Lietuvoje, o tik po to apsigyvenau Airijoje. Dar besimokydama Vytauto Didžiojo universitete sociologijos bakalauro studijose, vasaromis atvažiuodavau padirbėti. Tad darbas Airijoje buvo lyg galimybė, kuri leido studijų metu tik studijuoti, neieškant papildomo darbo Lietuvoje. Gavusi diplomą tiksliai žinojau, į kokias studijas toliau “kibsiu”. Tad sėkmingai įstojusi į ištęstines vaiko teisių apsaugos studijas, vėl pasirinkau Airiją – galimybę, kurios dėka galėjau žymiai lengviau susimokėti už mokslus. Galima sakyti, darbas Airijoje ženkliai prisidėjo prie mano išsilavinimo kokybės.

Ką tau davė studijos universitete?

“Pirmiausia geresnį požiūrį į Mykolo Romerio universitetą (MRU). Stodama rinkausi ne universitetą, bet specialybę. Vienintelis MRU Lietuvoje rengia vaiko teisių apsaugos magistrantūros programą. Į vienintelę šią specialybę ir rašiau prašymą. Ir, kaip tikra lietuvė, tik įstojusi pradėjau bambėti: “baltos sienos, kaip ligoninė”, “nėra ko labai tikėtis, gi čia MRU” ir panašiai. Ir žinot, ką? Jau po pirmos sesijos likau labai maloniai nustebinta. Ir kas geriausia, ta maloni patirtis tęsėsi visų studijų metu: labai aiški studijų tvarka; labai išsami informacija talpinama universiteto internetinėje erdvėje (tai be galo svarbu gyvenant ne Lietuvoje), tad atsiskaitymams jos tikrai užteko; supratingi, lengvai suprantami dėstytojai bei jų metodai. Sugrįžtant prie dėstytojų, tai gal tai ir buvo studijų kokybės “varikliukas”, kuris nepaliaujamai vežė – visų dėstomų dalykų dėstytojai – praktikai, gerai išmanantys savo darbą bei puikiai sugebantys perteikti turimas žinias. Nors būdavo dienų, kad paskaitos, prasidėjusios ryte, baigdavosi universitetui jau ištuštėjus, bet net ir tada, išėjusios iš auditorijos, negalėdavom atsistebėti gautų žinių įvairove, svarba, įdomiu pateikimu ir t.t.

               Taip pat studijos universitete suteikė platesnį suvokimą apie vaiko teisių įgyvendinimo svarbą, tarptautinių konvencijų įtaką mūsų šalies politikai. Tai sukėlė man dar didesnį norą padėti vaikams.”

Ką studijos tau suteikė asmeniškai?

              

“Galbūt, žinojimą, kad nesustoju. Dažnai save pagaunu mąstant, kad gyvenimą ir darbą Airijoje sulyginu su kažkokia stotele, pertrauka, kurios metu nieko įdomaus nevyksta mano gyvenime. Žinoma, ta mintis, kad galima užsidirbti daugiau, nei dirbant tokį pat darbą Lietuvoje, suteikia daugiau galimybių – tiek nuėjus į parduotuvę, tiek keliaujant, tiek santaupų atžvilgiu. Bet šioje vietoje ir sustoju. Neužtenka to. Tad net ir šioje gyvenimo “pertraukoje” dėl materialinio saugumo, studijos leidžia man eiti pirmyn. Leidžia tobulėti. Leidžia žinoti, kad tokiu būdu kloju pamatus geresniam darbui sugrįžus į Lietuvą.”

Kaip tau sekėsi suderinti darbą su studijomis ir atlikti praktiką?

“Prie suderinamumo labai prisidėjo mano darbo viršininkai. Į visas sesijas sėkmingai išleisdavo. Kai atlikau praktiką, o dabar likau ir savanoriauti su vaikais, turinčiais negalią, taip pat – be darbdavių supratingumo tai būtų buvę sunku atlikti, nes kiekvieną pirmadienį esu laisva nuo darbo, kai tuo tarpu mes neturim pastovaus darbo grafiko. Pats pasiruošimas atsiskaitymų sesijai, namų darbų rašymas, žinoma, reikalavo ir laiko, ir jėgų. Bet juk tai normalu. Juk ir Lietuvoje dažnas studentas kažkur darbuojasi. Jei sugeba jie ten, tai kodėl turėtume nesugebėti būdami čia?”

Kokia tavo ateities vizija "įdarbinant" studijų diplomą?

               ”O čia maloniausia dalis. Šiek tiek rimtai, šiek tiek juokaudama, ruošiausi būti Dalios Grybauskaitės patarėja. Po to nuleidau kartelę iki Socialinės apsaugos ir darbo ministrės. O jei rimčiau, tai po studijų kiek įmanoma daugiau stengsiuosi įgyti patirties užtikrinant vaiko teises Airijoje. Grįžusi namo, po dviejų ar trejų metų norėčiau pradėti dirbti vaikų globos namuose. Taip pat, manau, nevyriausybinis sektorius savo vykdoma veikla yra labai efektyvus, tad būtinai turimas žinias išmėginsiu jame. Ir galiausiai tapsiu Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja, nebūtinai Vilniuje ar Kaune, mieliau gimtuosiuose Anykščiuose.”

Šiuo straipsniu norime pristatyti lietuviams, gyvenantiems ne Lietuvoje, galimybę studijuoti socialinio darbo krypties studijose ir įgyti bakalauro ar magistro laipsnio studijų diplomus. Mykolo Romerio universitetas siūlo socialinio darbo, vaiko teisių apsaugos ir kitas bakalauro ir magistro laipsnių programas studijų programas, kurias galima studijuoti tiek ištęstiniu, tiek nuotoliniu būdu. Ištęstinių studijų metu studentai dalyvauja numatytose sesijose ir didžiąją mokslų dalį savarankiškai studijuoja palydint dėstytojams (mokslas trunka 1 metus, 6 mėnesius). Nuotolinių studijų metu studentui visa informacija prieinama elektroninėje erdvėje, esant lanksčiai studijų ir atsiskaitymo sistemai (mokslas trunka 1 metus, 6 mėnesius).

Susidomėjusiems daugiau informacijos galima rasti www.mruni.eu

Straipsnio autorė

Neringa Kurapkaitienė